Sakebi – Retribution – Atpildas, dar žinomas kaip Shriek – Klyksmas, 2006-ųjų metų, Japonų režisieriaus Kiyoshi Kurosawos filmas, talpinantis dramos, siaubo ir detektyvo žanrus. Azijos siaubo filmų kultūra smarkiai skiriasi nuo tos produkcijos, kuri dažniausiai pristatoma mums į kino teatrus, žadant “košmariškus išgyvenimus”. Didelė dalis naujų plačioms masėms skirtų siaubo filmų tėra parodija to, kas jie galbūt galėjo būti ir verčia daugelį žmonių numoti ranka į siaubą, kaip žanrą apskritai. Daug blyksinčių kadrų, daug staigių vietų su smarkiais garso efektais ir kokie nors jauni, žavūs aktoriai, kurie daugiau yra tiesiog superžvaigždės nei savo srities specialistai. Tokie filmai vis statomi ir statomi, kas visgi liudija apie nemažėjantį jų populiarumą. Tuo tarpu pats siaubo žanras padengiamas pigiu saldžiu kevalu ir tenka pasidomėti truputi giliau, kad pavyktų prasikasti atgal iki branduolio.

Dažnai nauji populiarūs amerikiečių siaubo filmai, tėra azijos siaubo filmų perstatymai, nors dažnas šių perstatymų žiūrovas gal apie tai nė nenutuokia. Tokių žymių pavadinimų galima išvardinti daugybę – Ju on serija tapusi “Pagieža”, Ringu istorija – “Skambutis”, to paties Kurosawos vaiduoklinis šedevras “Pulsas”, Korėjos „Veidrodžiai”, Brolių Pangų “Akis”, “Vienas praleistas skambutis”, “Tamsus vanduo”, Shutter – “Užraktas” ir t.t. ir t.t. Skirtumas tarp jų tas, kad Azijietiškos šių filmų versijos iš tiesų yra kraupios ir intelektualios, turi savo nuotaiką, idėją ir nepamirštamą atmosferą. Tuo tarpu perstatymai dažniausiai tėra blanki kopijos, kopija, kurią žiūrint atrodo, kad žiūrovai yra laikomi visiškais idiotais. Na, Sakebi perstatyti (o gal galima būtų sakyti – sugadinti) holivudo didieji dar nespėjo, tikiuosi ir neketina. Sakebi būtų galima pateikti kaip pavyzdį atvirkščią tai populiariąjai minėtai gasdinimo formai. Kurosawos siaubas grįstas ne staiga su dideliu garsu iššokančiu “kuo nors”, nors visiškai to atsisakyti siaubo žanre vargu ar pavyksta. Jo siaubas lėtas ir košmariškas, toks, kuris veikiau ir lanko mus tamsiuose sapnuose, kuriuose nepajėgiame bėgti ar užsimerkti, norime pabusti, bet negalime.

Žiūrovas priverstas įsigyventi į tą siaubą, pažvelgti jam tiesiai į akis ir prisipažinsiu, dėl šios priežasties vienas šito filmo žiūrėti negalėjau, tvėriau maždaug penkioliką minučių. Vis dėl to, nemėginu nieko gasdinti, gal tai tik perdėta asmeninė reakcija iššaukta taiklaus kino smūgio į pasamonės užkaborius. Nepaisant tų šiurpulingų vietelių, kurios beje panaudotos skoningai, o ne “sufarširuotos” į filmą, kaip jau minėjau yra gilesnių minčių, paslapčių ir daug daug vietos apmastymams. Seniau ant vaizdajuosčių nugarėlių buvo rašomas toks realiai neegzistuojantis žanras “mistika”. Jei kažką tuo ir būtų galima apibūdinti tai, manau, Sakebi – būtų geras ir ryškus pavyzdys. Apgaubtas šiurpios sunkiai įmenamos paslapties, labai estetiškas, vaizdiškai gražiai perteiktas detektyvas, be realių, aiškiai apčiuopiamų atsakymų. Tai prieštara filmo, kaip istorijos atpasakojimo, supratimui, tai veikiau tam tikra, chaotiška kažkokio pasakojimo atkarpa, daugiau apeliuojanti į emocinį ir jei norite, – dvasinį išgyvenimą, nei logiškai protu sustrukturuojamą nuo “a iki z” patirtį. Žinoma tai nėra ir kažkas padriko ir asmeninė interpretacija visad stengiasi būti suformuluota. To padaryti niekas netrukdys, o likę klausimai, gal net gi padės, bet vargu ar įmanomą rasti vieną tiesą, dėl kurios visi sutarsime.

Kažkam, kam filmas nėra lengvai suprantamas, turbūt jis nebus ir lengvai žiūrimas. Sakebi kviečia pajusti ir mąstyti, o ne linksmintis. Žinoma jei mąstyti jums nėra kančia, tuomet ir pramoga bus puiki. Kurosawos filmų garso takeliai dažniausiai vos girdimi – tai kokie nors duslūs aplinkos užesiai, ar kartais net mirtina tyla, kuri irgi turi savo nepakartojamą efektą. Jo filmai kupini, lėtų, plaukiančių, niekur neskubančių scenų, vangių dialogų, kurie kartais gali atrodyti beprasmiai, o filmą paskatinti pavadinti “ištemptu”. Mano asmenine nuomone, būtent vykęs tokių priemonių panaudojimas ir įgalina šį žavesį, apie kurį kalbu. Be kita ko – tame yra žinutė, kaip sakė pats režisierius, jis norįs parodyti koks vienišas gali būti žmogus tarp žmonių, tokiame milžiniškame mieste kaip Tokijus. Pavadinkime “civilizacijos viršūnėje”, kurioje įsivaizduojamas nuolatinis triukšmingas verdantis gyvenimas, individas vis vien gyvena savo mažame pasaulėlyje, užsidaręs su savo unikaliais išgyvenimais ir mintimis. Technologijos, kurios neva turėtų mus sujungti, iš tiesų mus tik atitolina ir padaro svetimais. Nyksta šilto, intymaus bendravimo galimybės, šitaip įkalinant žmones jų pačių liūdesyje.

Kurosawos filmuose nemažai vietų, kuriose veikėjas išvis nieko neveikia, o tiesiog būva. Žmonės klausia – “ką jis veikia dabar?”, “O ką jis dabar galvoja?”, “Ką jis ketina daryti?”. Režisierius sako, jog tai gan įprastas žmonių, gyvenančių Tokijuje būdas – tiesiog egzistuoti, tiesiog būti. Be jokių paminėtinų minčių, veiksmų ar ketinimų. Ar mums Lietuvoje, tai nors kiek aktualu?Pagaliau- svarbūs mirties apmąstymai – sielvartas, ilgesys, vienatvė, liūdesys, gal net kerštas. Ką reiškia nužudyti? Ar galimas pomirtinis gyvenimas? Koks jis? Koks jis galėtų būti? Ir koks santykis tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio? Apie tai, ko negalime sužinoti, galime fantazuoti, bet apie tai kaip gyvename šioje žemėje, galime nuolat mąstyti ir prieiti tam tikrų, realių, asmeniškai reikšmingų išvadų ir pasirinkimų. Pamėginkime pažvelgti šiems esminiams klausimams į akis, kartu su filmo herojumi.

Subtitrai šiam filmui Lietuvių kalba štai čia:

http://www.opensubtitles.org/en/subtitles/3422755/sakebi-lt

Žodis Remeikas (Perstatymas) man kažkaip tiek įgavęs neigiamą prasmę, kad dažnai pavartoju jį kone kaip keiksmažodį. Holivudas perstatinėja Europos ir Azijos kiną, prievartaudamas ir dorodamas jį be jokios sąžinės, tačiau rodos jau esu rašęs, kad kartais, kai Amerikonai ima perstatynėt patys save – rezultatas būna visai pakenčiamas, o kartais net ir labai geras (Turiu priminti gana panašaus plauko ir tikrai vykusį Last house on the left perstatymą).Kai nugirstu apie kokį dar vieną naujai statomą remeiką, paprastai nupurto pasišlykštėjimo šiurpuliukas, tačiau, kai sužinojau, kad perstatomas aštuntojo dešimtmečio exploitation šedevras I Spit on your grave, kažkaip pasijautau keistai maloniai. Maniau tai vienas tų filmų, kuriems gal ir visai į naudą būti perstatytiems, idant pašlovinti originalo vardą ir supažindinti jaunesnę siaubo mėgėjų kartą su šia puikia išprievartavimo-ir-keršto klasika.

Taigi buvau nusiteikęs gana optimistiškai, tačiau deja ne tik perspjauti, bet ir pasivyti originalo kūrėjams nepavyko… gavosi paprasčiausias, vidutiniškas, beprasmės prievartos kupinas siaubo filmas, nebeišlaikęs pirmtako dvasios ir cinkelio. Sutinku, kad įvykiai atkurti gana tiksliai, nuotaika ir smurtas prigauti gana panašiai, tačiau, kad ir kaip liūdna būtų pripažint, vis dėl to perstatynėtojai prašovė.

Visų pirma tai mane erzina tas blyškių spalvų filtras, kurį dabar madinga naudoti siaubo filmų post-produkcijoje. Jie neva turįs sukurti slegiančią ir pilką nuotaiką, bet sukuria tik erzinantį nerealumo ir banalybės įspūdį. Taip pat manau teisinga būtų sakyti, kad filmas aiškiai padalytas į du etapus, tai prievarta ir kerštas. Prievartos etapas tikrai nėra malonus, bet vis dėl to originale atrodė stipriau ir buvo paveikiau, net ir be blyškių filtrų ir išsiliejusio vaizdo efektų. Gal būtent tas natūralumas ir sudaro brutalumo efektą? Niekada nepamiršiu prievartaujamos veikėjos riksmo originale. Čia scenos daugiau-mažiau atkurtos, tačiau įspūdis nebe toks stiprus. Gal tai dėl emocinio atbukimo, gimstančio nuo daugybės siaubo filmų?

Tuo metu kai buvo statytas originalas, dar daug ko nematė kino pasaulis ir daug tabu laukė savo eilės būti peržengti ir sulaužyti. Šiomis Hostelių, Pjūklų ir tunto Europos, bei Azijos žiaurumo-fiestų šedevrų laikais ribos tapo labai miglotos ir tamprios, tad buvau automatiškai pasiruošęs pamatyti šį tą tikrai nežmoniško. Tačiau (o gal ir gerai) pirmtako tabu ribos neperžengtos, o gal iki jų net ir nepatraukta.Antrasis etapas – kerštas. Čia suklysta jau daugiau ir dažniau. Moteriškė pasirodo be pereinamjo emocinio etapo, per mėnesį praleistą miškuose tapusi Rembo ir Makgaiveriu. Suruošusi išradingų spastų, ji vieną po kito sugaudo niekšelius ir juos deramai pamoko, kartodama visą pirmos filmo pusės dialogą savo lūpomis. Smagu žiūrėti kaip šunsnukiai kamuojasi ir dvesia, pora nesveikų įdėjų gal net ir prajuokino, tačiau liūdniausia tai, kad visas egzekucijų etapas įvyksta gana banaliai, o tas prievartautojų frazių kartojimas galiausiai pasidaro tiesiog idiotiškas.

Dingo tai, kas buvo svarbiausia ir stipriausia – feministinis triumfas, fatališkos moters, kaip siaubo sukėlėjos modelis, dingo girl power. Čia tėra tiesiog nuskriausto žmogaus kerštas skriaudikams, o ne išprievartautos moters kerštas vyrams prievartautojams, kad ir kaip gražiai ji bebūtų susišukavusi ar, kad ir kiek bekartotų, kad daro, tai ką daro, būtent dėl išprievartavimo. Nenoriu per daug spoilinti, bet turiu pasakyti, kad originalo vinis buvo scena, kurioje ji pavilioja prievartautoją, pasitelkdama moters, kaip silpnesnės būtybės, kuri „kaip ir visos jos” iš tiesų mėgaujasi prievarta, „ginklą”, o tuomet kerta iš peties garsiojoje „vonios” scenoje. Paviliojimas, apgavystė ir tik tuomet – šaltas kerštas, ir buvo tas feministinis šarmas, daręs filmą tokiu unikaliu ir žavingu, kaip, kad žavinga fatališka moteris, auka tampanti skriaudėju. Čia tas pamesta ir, kad ir kaip durnai tai skambėtų, be feminizmo – I spit on your grave tėra smurtas dėl smurto.

Sakysite exploitation ir turi toks būt, na gerai, tuomet viskas savo vietose.Nepagalvokite, kad esu labai kritiškas, tai tiesiog mano mintys, jausmai ir mažytė interpretacija. Nesigilinant į smulkmenas tai yra tikrai neblogas ir nemalonus siaubiakas, o taip pat ir gana sąžiningas perstatymas. Trūkumai, kuriuos iškėliau tėra mano, kaip fano, pastabėlės. Asmeniškai rekomenduočiau likti prie žavingo ir stipraus, aršiai feministiško originalo, o perstatymas tėra vidutiniškas, tačiau tikrai nenuobodžiai sužiūrimas siaubo filmas. Daugiau šiuolaikiškumo ir šviežios išvaizdos, tačiau geriausia ką šitas remeikas padarė tai tik pašlovino pirmtaką. 7/10