Truputėlį primirštas amerikiečių horror filmų žanras, ar bent jau senokai matytas, kai name prasideda nesuprantami angamtinių jėgų siautėjimai. Šiuo atveju viskas ir panašiai, tik į namą neatsikrausto naujieji gyventojai, o grįžta į savo namus moteris, tačiau negyventi, o kuriam laikui  įkalinama policijos namų areštu. Iš karto darosi truputėlį įdomiau. Kaip ir įspraudžiama į spąstus. Tas kažkas neužilgo pasirodo. Tiesa pasakius, tai lyg ir buvo savaime suprantama, bet keletas netikėtumo faktorių, bei sąlyginai kokybiškas atlikimas praktiškai ir prikaustė iki filmo pabaigos. Net pati istorija man pasirodė ganėtinai orginali. Be to, aplinka pripildyta neramios muzikos, situacija vis labiau artėjanti link beviltiškumo, kai išsigelbėti šansų atrodo minimaliai (bet dėl happyendo vis tiek neabejojama :)). Keletas filmo scenų privertė atsigręžti į azijietiškus vaiduoklius, tačiau visumoje šį filmą bandyti gretinti su azijos horror nesiryžčiau.  Gal, net paprasčiau jį įsprausti tarp šiandieninių kino teatrinių horror. Kam jau pabodę azijietiškos ghost story, šitas filmas manau labai tiks repertuaro paįvairinimui.

Pasižiūrėjus režisieriaus  Scott Phillips filmografija, prieš akis šmėstelėjos, kaidaise su pasimėgavimu sužiūrėta zombie gore komedija The Stink of Flesh (2005) . Kažko panašaus ir čia tikėjausi, na ir galima sakyt nusivylimo visiškai nebuvo.  Šį kartą ne zombiai, o mažam, sąlyginai ramiam, Amerikos miestelyje gyvenantys paprastą , nuobdų, kaip ir pridera truputėlį iškreiptą gyvenimą. Bet vieną dieną juos aplanko po šalį besitrankančių žudikų – žudikių gauja, kurie be didesnių įžangų tenkina savo poreikius. Daug chaoso, gore, papų . O nuotaikingam žiūrėjimui įtakos manau turėjo filmo tiesmukiškas orientavimas  į komediją. Aišku galima tvirtinti, kad viskas daug kartų matyta ir t.t.t. , bet šitam režisieriui jaučiu kažkokį palankumą. Net nežinau kuom, bet abu jo matyti jo filmai turi kažką išskirtinio, šiandieniniam horror šiukšlyne.  Pats filmo pavadinimas sako ir  filme aiškios užuominos į Charles Mansono gaujos veiklą.  Vertas atskiro paminėjimo ir puikus soundtrackas, susidedant iš visokio smagaus rokelio, country, bei netikėtai tarp atlikėjų išvystas Svartsinn (nors labai epizodiškai).

Jau senokai neteko matyt amerikiečių undergroudno  filmo, savo dvasia ir vaizdais  galinčio lygiuotis į tokius kultus , kaip August underground ar Murder set pieces .  Bet į rankas pateko nelabai girdėtos undergroundinės ekstramalų horror kuriančios kompanijos Mankind Productions  2008 metų filmas THE GATEWAY MEAT ir pasirodo, gavau , net truputėlį šokiruojntį reginį, gal tik nežymiai nusileidžiantį aukščiau paminėtiems.  Taip čia sadizmo, kankinimų, gore, žudymų, lavonų apstu. Bet kūrėjai, gal tiksliau kūrėjas Ron DeCaro  (reiks įsidėmėt šią pavardę), neapsiriboja vien tuo. Pakankamai įdomiai užmezgtas siužetas, apie mirusį satanistą, kurio tikslas buvo atverti portalą  į pragarą. Tęsti jo pradėto darbo į namą atsikrausto sūnus su žmona ir maža dukrele. Jis su savo draugeliu sadistu, kuris dar mėgsta  padrybsoti lovoje kartu su kokiu lavonu, imasi  darbo – žudyti viską kas pakliūna.  Gan vaizdžiai ir kokybiškai atliktos gore scenos. Paleista kūrėjų fantazija visu pajėgumu. Ir ta tvyranti nuotaika (kuom tai labai priminusi August underground) ar dialogai pavyzdžiui aukai traukiant per šiaudelį koksą su susmulkintais stiklais, tikrai priverčia įdėmiau žvelgti į visą šią istoriją, nei žiūrint kokį eilinį trash filmiūkštį. Dar neįprastai žiūrėjosi tėvelio meilė mažai dukrytei, bei visas šeimos gyvenimas, tarp besimėtančių lavonų. Tokius filmus nemanau, kad vertėtų rekomenduoti, juk ir taip aišku, kad tai must see produkcija :).

Prieš kurį laiką matytas, tačiau ryškų pėdsaką palikęs filmas iš šiuometinės horror produkcijos. Tad manau vertas atskiro apžvelgimo siaubas.lt bloge, kur bandysiu , bent minimaliai apžvelgt geriausius , pakolkas 2008 metų filmus. Grįžtant prie filmo, tai nieko ypatingo prieš peržiūrą nesitikėjau. Na bus kokie tai pasižudymai, gal numirėliai, gal negyvų vaikų kerštas. Tačiau nieko panašaus. Kūrėjai smogė pačiu natūraliausiu siaubu, kuris gali egzistuoti šalia kiekvieno, ir net mums neįtariant prasiveržti su žiauriausiomis pasekmėmis. Toliau bus šiek tiek

— paspoilinta —

Pradžia filmo nieko įdomaus nežada – kažkokiam Amerikos užkampyje gyvena sau eilinė daugiavaikė šeima . Laimės fontanų ten nesimato, bet gyvena. Ilgai laukti netenka į kurią pusę pakryps veiksmas. Moteriai kažkas darosi, jai sunku, visokios smulkmenos varo į įniršio priepuolius. Be to dar žavisi biblija. Tačiau niekas to nepastebi ir nesiima rimtesnių priemonių…

Tokios situacijos po vaikų gimdymų, nėra jau toks ir retas reiškinys. Bet aišku nebūtų filmas (nors pradžioje teigiama, kad true events), jei kūrėjai maksimaliai neužaštrintų šios istorijos. Nuo vidurio filmo tikrai nėra labai malonu žiūrėti, gal dėl pačio filmo paprastumo ir priminimo, kad bet kada ir į tavo kiemą gali ateiti kruvina šventė.
Pačioje pabaigoje filmo, kai jau lyg ir viskas aišku, kūrėjai iš pasalų dar kartą sugema smogtelti…. Na gal per daug čia pamoralizavau, tačiau tokios nepačios maloniausios sąsajos išliks su šituo filmu. Tad saugokit savo bobas…

Neteko susipažinti su video žaidimu, kuriuo remiantis ir buvo sukurta ši japonų juosta pasakojanti apie postapocaliptinį pasaulį, pilną zombių ir sexy mergaites-kovotojas.  Labai jau kokybiškų efektų nesitikėta, tad  antgamtinėm jėgom įtakoti mosavimaisi kardais labiau kėlė šypseną, nei nusivylimą ar susižavėjimą. Visos kovos scenos labiau panešėjo į kokio action video žaidimo trailerį. Tačiau svarbiausiai, visa tai įtraukė į patį veiksmą. Be to kieta pagrindinių herojų povyza, o pagrindinės veikėjos , net ypatingai sexy, kažkodėl vertė užmiršti galybę šio filmo minusų, kuriais galėtų mėgautis piktieji panašios produkcijos kritikai :). Patys zombiai, kaip ir šiuolaikiški zombiai. Tiek jų modifikacijų šiai dienai yra prikurta, tad beabejonės šitoj srityje japonai nieko naujo nepademonstravo. Bandymas išspausti maksimalų gailestį žudomam zombiui, pasibaigdavo kokia netikėtu superherojų ginklo valdymo sugebėjimu. Tad ašarų išspausti zombių naudai abejoju ar pavyks :).  Na, bet reikšmingiausia filmo dalis, tai mergiočių tarpusavio dvikovos. Manau tam tikrai nuotaikos būsenai šitas filmas gali pasirodyti labai tinkamas. Trumpiausias apibūdinimas – pigu, bet skanu :).

http://www.youtube.com/watch?v=BLZX9LfKq30

Pakankamai jau susigulėjo, prieš kokią savaitę matytas naujausias kultinio ispanų režisieriaus Alex de la Iglesia darbas. Kai ankstesni jo filmai tryško beprotiškais siužeto vingiais ar veikėjų poelgiais, tai čia ryškiai to pasigesta. Galima sakyti, kad visai naujam kino žanre išbandė režisierius savo kūrybinius sugebėjimus. Negana to, pati filmo dislokacijos vieta – nuobodi, konservatyvi Anglija iškart nubraukdama tą temperamentingą vyksmą, kuris buvo įprastas išgirdus Iglesia pavardę. Atsiribojus nuo visokių nostalgiškų prisiminimų apie ankstesnę režisieriaus kūrybą, ir skaitant, kad tai nežinomo režisieriaus filmas, galima būt drąsiai tvirtinti, kad apturėtas geras kino seansas.

Pagrindinių aktorių vaidyba tikrai įtikinama. Nekliuvo net Elijah Wood, kurio povyza man sukelia gan prieštaringus vertinimus. Filmas savo braižu primena angliškus detektyvus, tik čia jau, bent man, pasirodė ne taip nuobodu. Vis dėlto įvesta serial killer tematika žymiai labiau įtraukia, nei kokios buitinės žmogžudystės.

O čia dar visokios teorijos apie matematinių simbolių sąsajas su žudikų poelgiais, bandymai logiškai-filsosofiškai pagrįsti diskusijų forma (kuri vyksta tarp seno profesoriaus ir studento, kuris yra vienas iš įtariamųjų) tam tikras išvadas. Prasidėjusi žmogžudysčių seka , net pačiam keista, kad gan stipriai prikausto dėmesį, bent jau pirmoje filmo pusėje. O dar ten vieną keistą, nuprotėjusį tipą parodo, labiau jau artimą Iglesiškiems personažams. Žodžiu pirma filmo pusė įtraukė. Deja artėjant link finišo, įtampa pradėjo atslūgti, lyg ir viskas pradėjo darytis aišku ir visumoje gavosi toks detempimas iki pabaigos. O ir pasibaigus paskutiniemskadrams, nusprendžiau, kad pabaiga gan angliško detektyvo įtakoje… Filmas manyčiau geras ir detektyvų mėgėjai taip pat neturėtų nusivilti, o dėl Iglesios gerbėjų, tai nesu tikras – manau daugelis gali ir būti nepatenkinti maestro darbu.