Kaip nieko ypatingo nesitikint iš filmo, tai susižiūrėjo kuom puikiausiai. Nei režisieriaus, nei aktorių pavardės praktiškai nežinomos, tad kažkokių išankstinių nusistatymų ir nebuvo. Istorija prasideda psichūškėj, o netrukus grįžtama prie jos praėjus penkeriems metams. Tik iš psichūškės jau keliamės kino teatran. Manau kūrėjai perdaug net nesistengė slėpti kurių filmų detales paima, tad jų čia apstu. Tik laimei viskas gan kultūringai sudėliota, tiesiogiai nesityčiojant ir neįžeidinėjant pirmtakų. Pagrindiniai filmai, ant kurių ir buvo surėdyta visa likusioji siužeto dalis tai Texas Chainsaw massacre ir Demons (1985). Na, bent jau man tokias ryškias asociacijas sukėlė. Kas dėl Leatherface, tai beveik vienas prie vieno atitinka tas epizodas, kada jis pirmą kartą pasirodo, atsidarant durims į jo apartamentus… Reikia paminėt, kad gan įsimintiną išvaizda suteikė kūrėjai pagrindiniam killeriui, tokią nuskilusią kaukuolę vietoj kaukės uždėta. Gan stilingas Leatherface prototipas to pasėkoja blaškėsi po ekraną. Tačiau didžiausios pagarbos režisierius ar scenaristas nusipelno, už pakankamai orginaliai ir kokybiškai, kiap siaubo filmui, sujungtus du siužetus į vieną. Tuo pačiu ir pati situacija filme atrodo labiau be išeities ir beviltiškesnė aukų atžvilgiu, na ir tuo pačiu kyla savaiminis susidomėjimas, kaip visa tai bus išrišta – ar banaliai, ar meistriškai. Šiuo atveju finalą galima vertint per vidurį, tik ėjimas link jo manau žymiai aukščiau vidutiniško. Filmas nėra užtemptas laiko atžvilgiu, tad manau pakankamai smagiai turėtų susižiūrėti.

Iš Anglijos neperseniausiai pasirodęs ir nemažai kalbų sukėlęs filmas Eden Lake (2008) pasirodo jau turi pamainą – Mum and dad. Produktyviai ir kokybiškai kepa anglai paskutiniu metu dalinai orginalius, dalinai šokiruojančius horrorus. Debiutinį režisieriaus Steven Sheil filmą manau galima iškarto laikyti vienu iš geresnių 2008 m. produktų.  Čia nesistengta nustebinti netikėta įvykių eiga, žiauriomis scenomis ir kraujo upėmis, neįtikėtinais veikėjais ar labai aukštu meniniu lygiu. Viskas be galo paprasta – prie aeruosto gyvena mažumėle keista šeimynėlė, turinti polinkių ką nors žudyti, kankinti, bei tuo pačiu gyventi tvirtą šeimyninį gyvenimą. Jiem tai puikiai sekasi, tik vat bandant priimti į šeimą visokias atsibastančias pas britus „tualetų valytojas” iš rytų Europos kyla  tam tikrų problemėlių. O tėvelis ir mamytė juk taip stengėsi perteikti savąją žmogišką šilumą tiem nevykėliams… Tokių ir panašių šeimynėlių, jau  vien imant nuo Leatherface garsiosios šeimos nužengimo į ekranus iki šių dienų, susidarytų nemažas skaičius. Bet kurti apie jas vis nesustojama. Matyt vis dar aktualu :). Šitoj juostoj gal nelabai būdingas angliškos socialinės satyros eksplotavimas. Vietomis tikrai atrodo, kad žiūrėtum anglišką juodojo humoro komediją, net užsimiršta tie visi iškrypę dalykėliai, kurie ten vyksta. O tai užima didesnę filmo dalį. Dar vienas labai svarbus veiksnys statantis filmą prie geriausių – tai beveik tobula aktorių vaidyba, kompensavusi galimus trūkumus dėl akivaizdžiai jaučiamo mažo biudžeto. Viskas taip natūraliai pateikta, o ypač tėvelis. Išvydus gatvėje panašios išvaizdos žmogų, iškart manau smegeninėje kils klausimas – ar kartais jis ne maniakas :)

Vienas iš retokai pasirodančių lenkų horror filmų pavyzdžių. Niekuom per daug nenustebinęs, orginalumu netrykštantis, tačiau vis tiek gerai susižiūrėjo. Gal filmo kūrėjai kažkiek ir inspiruoti Hostel (dažnam aprašyme tai pabrėžiama) ar kitų šiandieninių horror hitų, to nuginčyti tikrai neverta. Išlenda tam tikros klišės, nors nepasakyčiau, kad erzintų. Jo peržiūra praėjo, kaip visiškai atskiro filmo, su niekuom nesietinu, bei lenkiškiem filmam būdingais akcentais. Akivaizdžiai jaučiama, kad tai rytų bloko filmas. Vien jau pačios vietovės, suteikia kažkur šalimais esančių gamtos peizažų su įkomponuotais apgriuvusiais niūriais pastatais, pojūtį. Kažkiek artimesnė aplinka, nei vakarietiškuose panašiuose filmuose.

Čia pagrinde veiksmas vystosi  tai fortuose, tai bunkeriuose betoninėm sienom patalpose, sujungtais su psichuškės patalpom, kurios vidinis interjeras, bei personalas tikrai priverstų nelabai jaukiai jaustis, ten apsilankius. Filmo įžangoje, turbūt ir jaučiama didžiasia klišė, kai jaunuolių ketveriukė lekia džipu, bandyti surasti dingusį draugą, tuo pačiu pasidarant iškylą. Aišku linksmybės greit baigiasi… Jau pačioj pradžioj filmo duodama suprasti, kad filme apsireikš nuo WWII likę naziai, tęsiantys savo eksperimentus… bei prieš užverdant visai šiai košei, į veiksmą įmetama keletas kalinių, tiesa nelabai įtikinamai besižiūrinčių… Įtampos kilimas, vienas kitas netikėtas siužeto posūkis, eksperimentų išradingumas ir t.t. vystosi palaipsniui, artėjant link finišo ir baigiantis išspaudžiamas maksimumas. Pabaiga ir tikroji pabaiga, nenuvylė. Tad ir filmo galėčiau įvertinti gerai.

Ne per seniausiai anapus iškeliavusio kultinio italų režisieriaus  Bruno Mattei paskutinis filmas. Šįkart titruose jis įvardintas vienu iš daugelio savo pseudonimų Vincent Dawn . Turiu pripažinti, kad po šio filmo jis užsitarnavo dar didesnę mano pagarbą, jau vien tuo, kad palikta praktiškai identiška 80’ųjų italų zombi filmų atmosfera. Net dubliažas į anglų kalbą praktiškai nepakitęs.  Pats naujausias, kuris buvo matytas iki šiol Mattei filmas – „Snuff killer”(2003), galima sakyt blankokai susižiūrėjo ir prieš imantis Zombies: The Beginning   nieko ypatingo nesitikėjau. Tarp kitko Mattei neturi labai jau daug iš savo aukso amžiaus, pasižymėjusių horror filmų . Nors pastarieji, kaip Hell of the Living Dead , The Other Hell ar  Zombie Flesh Eaters 2 užbaigimas padėti  garbingose vietose  italų horror fonde.

Šiaip reikėjo pirma pažiūrėti Island of the Living Dead  (2006) , nes buvo paminėta, kad tai susiję filmai. Ir jau po pirmųjų kadrų, tai buvo akivaizdu, nes pradėjo lysti pagrindinei herojei  flashbackai, kurią beje abiejuose filmuose įkūnijo ta pati aktorė Yvette Yzon . Tačiau pakolkas Island of the living dead prieinamas tik vokiečių kalba, o vokiški variantai dažniausiai būna nevykę, tad vargintis manau nėra verta, ypač , kai toks filmas, kur dėl siužeto reikia mažiausiai sukti galvą :).  Po kelių minučių nuo filmo pradžios veiksmas permetamas į salą, kur s.w.a.t. tipo būrys pradeda savo žygį po laboratoriją, kur mėtosi visokių eksperimentų likučių , narvuose uždarytų zombių…Tačiau netrukus pradeda lysti tie itališki lėtai, bet užtikrintai ir kryptingai  judantys zombiai (tarp kitko puikiai nugrimuoti, bei likau nepastebėjęs kompiuterinių efektų pagalbos). Toliau siužetas daugmaž tradicinis – zombiai pavojingi, nuo jų reikia bėgti, pastoviai šaudyti ir bandyti išlikti. Visiškas logikos nebuvimas, kaip ir įprasta šiam režisieriui, padarė reginį  sakyčiau, net labiau žiūrimą, nes iki dantų ginkluoti kariūnai nesugebėjo iššaudyti nesibaigiančios zombių armijos, tuom pratęsdami filmo trukmę iki pusantros valandos . Keista, bet visai nebuvo akcentuojamas šūvis į galvą :) Bežiūrint šias scenas nori nenori, bet nostalgija italų zombi filmams plūsteli. Pasirodo pilnai galima ir dabar gaminti panašų stuffą, nei vargti su daugumoj tik į šiukšlių dėžę tinkamais šiandieniniais zombi filmais.  Grįžtant į salą , tenka išvysti ir keletą visai netikėtų elementų, kaip kūdikiai zombiai, dar keletas freakiškų veikėjų, bei pakankamai netikėta pabaiga kurią net sunku apibūdint –  tarkim cyberpunkinis gore su alien invazija :)

Vertinant iš asmeninių pozicijų, tai manau vienas geriausių , kad ir 2007 metų zombi filmų. Aišku jei yra poreikis , žiūrint zombi filmus kokių tai loginių siužeto ar veikėjų elgesio  paaiškinimų, tai manau vargti neverta. To čia praktiškai nėra… R.I.P. Bruno Mattei.

Prieš kokius pusantrų metų užsifiksavęs pastarojo filmo traileris. Filmas greičiausiai keliavo po festivalius, o DVD pasirodė tik šių metų spalio mėnesį. Pasirodo laukti buvo verta. Dar keistas sutapimas, kad ne per seniausiai sužiūrėtas puikus Kitamuros/Barkerio filmas The Midnight Meat Train  vyko labai panašiose erdvėse – metro traukiniai, stotelės, tuneliai. Tad nori nenori, daugumoje kadrų iškildavo asociacijos su Barkerio kūriniu.  Pats filmo pavadinimas End of the line išduoda, kad viskas suksis apie pabaigą.  Nuo pirmųjų kadrų režisierius neleidžia nuobodžiauti. Pradžiai sapnų forma staigi ir trumpa pažintis su demoniškais veikėjais. Toliau tuščia metro stotis, vieniša mergina, iš kažkur išnirę keletas įtartinų tipų. Kaip ir nieko dar įdomesnio nežadama, kol neatvyksta traukinys. Nuo čia ir prasideda kelionė į pabaigą. Pagrindiniai tos kelionės palydovai sektantų grupelė, apsiginklavusi kryžiaus formos peiliais, iš kurių kraujų aptaškytų veidų  spinduliuoja gerumas, šiluma, išsigelbėjimas, visų nuodėmių atleidimas. Na tiesiog tobuli gerieji veikėjai, suteikę šiam filmui tokią lengvai paranojišką formą, o dar tas nuoširdus dievo tiesų skelbimas. Aišku jei, jau figūruoja tokios mielos personos, tai nepagailėta tam reikalui ir kraujo, vieno kito gore vaizdelio, kad perdaug neužliūliuotų ta iš ekrano sklindanti harmonija. Pabaigos pabaiga ir pasirodė gan netikėta, savo užmanymu. Na, bet čia jau pamatyti reikia.

Bežiūrint filmą vietomis atrodė gan pompastiška tų tunelių aplinka,  bet realiai primetus, tai viskas vyko vienoje metro stotelėje, vienam traukinyje, tunelyje ir poroje patalpų. Čia jau režisieriaus nuopelnas iš mažabiudžečio filmo, sukurti įvaizdį, kaip žiūrėtum vos ne kokį blockbusterį. Dar vienas filmo pliusas, kad sugebėta permesti daug 80’ųjų amerikietiškojo horror stilistikos.  Tai turbūt pagrindinis faktorius, kad nebuvo tų erzinančių šiandieniniuose horror naudojamų klišių. Pats režisierius Maurice Devereaux  yra iš Kanados, kaip beje ir pats filmas. Iš ankstesnių matytų jo darbų ypatingai dėmesį atkreipė Slashers (2001), neįprastas filmas , kur ironiškai slasher filmų epizodai perkelti į realybės šou žaidimą, dar viską paįvairinant japoniška shyza. Jau vien iš šių poros filmų galima spręsti, kad režisierius su dideliu potencialu, bet taip retai pasirodantys jo filmai verčia abejoti, ar dar pavyks išvysti ką nors padoraus po šia pavarde.

Prieš sėdant peržiūrėti šią naują rusų horror juostą, tikimybė išvysti super filmą, kaip ir buvo minimali. Paibaigus, galima tvirtinti, kad šedevro nėra, bet nusivylimo taip pat nerasta. Dar keletas panašių filmų ir manau galima bus drąsiai naudoti terminą russian horror. Nors ir nėra ten išgeneruotų, kokių tai naujų idėjų, tačiau juose vyrauja, turbūt tik šiandieniniam mainstreaminiam rusų kinematografui būdinga gaidelė.  Pavyzdžiai tokių filmų galėtų būt pradedant  Nocnoi dozor, Dnevnoi dozor, Lift, Zhest, Trackman… ir panašu tas sąrašas pilnės.

Kaip šifruojasi tikrasis filmo pavadinimas, po teisybei nėra aišku.  Bet manau abu variantai neblogi – Smert sovetskim detiam arba Strašilki sovetskovo detstva. Filmo priešistorė siekia 1984 metus, kai pionierių stovykloje buvo pasirodęs pasprukęs su psichiniais nukrypimais serial killeris. Ta istorija taip ir likusi neužbaigta. Kūrėjai mus perkelia į šiuos laikus, kai relybės šou maksimaliai užvaldę mūsų sąmones. Atrinkta dešimt laimingųjų, prizas- milijonas, veiksmo vieta – apleista pionierių stovykla.

Atvežti ir paleisti vienas už kitą gražesni, protingesni konkursantai, kurie net nesuspėję pilnai išsiaiškinti kur pakliuvo, bei susipažinti su šou vedėja netrukus pradeda patiri slasher žanro keliamus malonumus. Greit pasimiršta, tas nelabai skanus relybės šou prieskonis ir toliau veiksmas vystosi pakankamai įdomiai, vietomis paslaptingai, o įtampa taip ir neatslūgsta iki pabaigos. Veiksmas praktiškai neiškeliauja iš stovyklos teritorijos, kur viskas tikrai kažkiek primena apleistus, griūvančius pastatus, kvepiančiais pelėsiais ir spinduliuojančiais niūria tuštuma. Paprasčiausiai gražu. Kūrėjai tikrai nusipelno gerų žodžių už kokybiškai išpildytas teenagerių išleliavimo anapilin scenas.  Vietom tai pateikiama gan žiauriai, kitur pats laukimo procesas sukelia kelias sekundes įtampos.  Patys aukų personažai ir tokie pigūs, pigūs kuriem jokio gailesčio turbūt nejautė ir kūrybinė grupė. Tad filme nepriklausomai nuo kovos rezultato, bet kokiu atveju bus gėrio pergalė. Tiesa pabaigoje ten bandoma išmest keletą twistų, bet tai manau neesmė. Visumoje labai aukšto balo S.S.D. skirti nesiryžčiau, vis tik nemažai klišių ir reikia vietomis užsimerkti, kad negadintų vaizdo keletas banalių scenų, nes ironiškai jas sužiūrėt šiuo atveju visai nesinori. Na bet didžioji ir pagrindinė filmo dalis, manau nenuvils daugelio.

Tailando keturių režisierių keturi vaiduokliški pasakojimai. Pirmajame pasakojama apie vienišą mergiotę su sulaužyta koja, tupinčią kokioje tai thai komunalkoje. Laimei dar po ranka turi telefoną, internetą ir bandymai SMS pagalba panaikinti vienatvę akimirkai pasiteisina, bet kaina ir atitinkama. Kaip ir dažniausiai būna ghost filmuose – niekas be priežasties nevyksta. Taip ir čia. Režisierus, kaip ir visi thai atstovai su neištariama pavarde, Yongyoot Thongkongtoon, su kuriuo tai pirmoji pažintis. Galima šį 4bia segmentą laikyti nuobodžiu, tačiau viena vieta tikrai verta dėmesio.

Sekanti istorija apie mokyklinukų santykius. Keletas kietesnių, susikūrusių į gaują, maksimaliai siautėja ir jiem pasimaišo kliūna vienas mokyklos loserių, prieš kurį jiem tenka imtis smurto, žeminimo ir t.t. Neapsieita be keleto žiauresnių scenų. Nors filme pagrindinis akcentas užteptas ne paauglių žiaurumo, o juodosios magijos galių demonstravimo.  Vis dėlto bežiūrint daugelyje vietų išlysdavo filmą gadinantys epizodai, ar tai jų išpildymas. Galima ir geriau. Režisieriaus Paween Purijitpanya pavardė man nieko nesako, tačiau jis tikrai vertas su savo darbu įsipaišyti tarp ketveriukės.

Trečioji istorija apie kelių draugų iškylą į gamtą, kuri neapsieina be nelaimingų atsitikimų ir vaiduoklių. Be to baisūs pasakojimai prie laužo ir visa kita iškylautojų – stovyklautojų programos dalis, pagrinde figūruoja pas amerikiečius, tad čia paprasčiausiai nesižiūrėjo, o į pabaigą, net pradėjus augti įtampai ir atsiradus vaiduokliui, nieko įspūdingesnio taip ir neįvyko. Asmeniškai, tai prasčiausia quatrologijos dalis. Nors režisierius Banjong Pisanthanakun ir sukūręs garsųjį Shutter, bet čia jam kas tai nepavyko.

Ir paskutinioji dalis, asmeniškai labiausiai įtraukusi, tai gražios princesės kelionė lėktuvu, net dviem būdais. Aukštuomenės atstovės nemalonę tenka patirti, ją lydinčiai stiuardesiai, kuriai savaime suprantama geruoju tai nesibaigia. Labiausiai užkabino šis bei tas orginalesnio siužete, nors viskas be galo paprasta, bei keliamo siaubo pateikimas. Čia vat jaučiasi, kad Shutter bendraautoriaus  darbas – Parkpoom Wongpoom.

Visumoje tai nėra geriausias thai horror pavyzdys, labiau sakyčiau vidutinybė, bet keli garsesni vardai priverčia griebtis už šio filmo.