Pasirodo režisieriui Ti West’ui neperseniausiai skirtos liaupsės už „House of the Devil” nebuvo atsitiktinės. Šitas tipas dar kartą įrodė savo genialumą su „The Innkeepers”, kuris buvo laukiamas su klausimu, ar pavyks režisieriui pakartoti sėkmę ir aplenkti ankstesnįjį savo šedevrą. Garantuotai pavyko. Sėkmės paslaptis akivaizdi ir aiški – paprastas iki negalėjimo siužetas ir idealiai pritaikytos 70’s-80’s geriausiuose horror filmuose naudojamos klišės, kurių buvimo praktiškai nesijaučia, nes filmas pradžioje savo jaukumu įtraukia į kuriamą eilinę horror istoriją, o į pabaigą netikėtai pasijunti maksimaliai prikaustytas prie viso veiksmo ir net pačiam pasidaro keista, kad tam tikri epizodai natūraliai gąsdina.

Šį kartą režisierius ėmėsi piktų vaiduoklių filmų tematikos, kurie vis dar kerštauja už praeityje patirtus košmarus. Na azijiečiai paskutiniais metais prisuka krūvas panašios produkcijos, tad kažkiek ir įdomu buvo palyginti su jų. Šiai dienai matomai Ti West’o darbas artimesnis dūšiai, tad azijiečių vaiduokliai palikti už jo nugaros. Filmo veiksmas dislokuotas viešbutyje, tad kaip čia neprisiminus „The Shining”, bet kažkokių didesnių paralelių nelabai pastebėjau, kurias siejo nebent panašus kameros judėjimas viešbučio koridoriuose, na ir žinoma ta kuriama įtampa tradicinės horror muzikos fone.

Pats vyksmas išsivysto tik antroje filmo pusėje, tačiau bežiūrint to beveik nesijaučia, nes tie tušti paprasčiausi dialogai, susipažinimas su aplinka, keletu viešbučio svečių visiškai neprailgsta, kai tarsi iš ekrano sakoma palaukite, tuoj imsimės ir jūsų gąsdinimo, brangūs žiūrovai. Pačio siužeto neliesiu. Jis elementarus, netgi twistų pabaigoje nesistengta pateikinėti, nes paprasčiausiai jų čia nereikia. Filmo grožio esmė pateikime ir drąsiai galima režisierių įvardyti, kaip bandantį pataikauti visiems kamuojamiems nostalgijos klasikiniams horror’ams, kurių era prasidėjo nuo 1970 metų ir tradicijos tęsiamos iki šių dienų.

Dar vienas svarbus filmo privalumas – tobulai parinkti aktoriai, kurių nėra daug, bet juos galima taipogi priskirti prie varomosios jėgos. Sara Paxton su Pat Healy tobulai įkūnyjo tuos viešbučio tarnautojus, susidomėjusius vaiduoklių gyvenimu. Taipogi keista žiūrėti į pasenusią, bet neprarandančią žavumo Kelly McGillis iš kultinio „Top Gun”. Vienareikšmiškai „The Innkeepers” įvardyčiau kaip geriausią metų ghost tematikos filmą. Pažiūrėti būtina. O iš Ti Westo tikiuosi, kad jis nesustos ir imsis kitų horror subžanrų, bandydamas vėl mums priminti tuos senus gerus laikus. Ir jokių modernių naujovių mums nereikia…