Vokiečiai pagaliau prisiminė, kad ir pas juos Berlyne yra didelis metro tinklas. Apart pačio metro ten pilna visokių požeminių patalpų, giliai įraustų į žemę, siekiančių trečiojo reicho, vėliau Stasi laikus. Daug vietų kur žmogus nebuvo įžengęs eilę metų. Argi nedėkinga vieta geram horror‘ui? Londonas turi ne vieną filmą, kaip „Death line“ (1973), „Creep“(2004), Paryžius – „Catacombs“ (2007).  Tad kodėl Berlynui neturėti savojo, požeminį pasaulį nušviečiančio horror‘o. Gal ankstesniais laikais ir buvo kažkas panašaus susukta, bet didesnio atgarsio matomai nesusilaukė.

Filmas prasideda vangiai, pakol mus supažindina su potencialiomis aukomis – tai internacionalinis jaunimėlio ketvertas, atvykęs pasisemti nuotykių į Berlyną ir pasisamdo vietinį gidą, užsiimantį nelegaliomis ekskursijomis po Berlyno požemius. Labai kažko įspūdingo režisieriui nepavyko išspausti iš tų požeminių betoninių sienų, tikėtasi įspūdingesnių vaizdų,  bet bendros tamsios atmosferos negadino. Praktiškai visos kelionės metu buvo vis primetama ta nerami, nejauki nuotaika, kad kažkas negero laukia ateityje. Suprantama, kaip nukarus tokį sudėtingą kelią nesusipažinus su vietiniais gyventojais. Nuo tada ir prasideda pats smagumas. Filmo siužeto formulė, tradicinė, nieko naujo ieškoti nebandyta – kova už išlikimą, cypiantys, rėkiantys tenageriai, kvaili jų poelgiai na ir tikrai įspūdingas killeris, nuo kurio vaidybos skaitau ir priklausė visa šio filmo sėkmė. Kaip ir Texas Chainsaw Massaacre esmė buvo Leatherface šeimynėlė ar Hills Have eyes Pluto šeima. Be jų tie  filmai būtų niekas. Ta pati situacija ir čia.

Tik pradėjus blėsti įtampai ir pradėjus reikalauti, kad jau laikas imtis rimtesnio veiksmo, nei betikslis internacionalinio ketverto klaidžiojimas, režisierius Andy Fetscher tarsi išgirdo priekaištus ir tėškė visas sukauptas atsargas, spjaudamas net į politkorektiškus reikalus.Tai jau antras jo filmas. Pirmas Bukarest Fleisch (2007), pasiekiamas tik vokiečių kalba. Dar verta paminėti didelį filmo biudžetą, apie 3 milijonai dolerių. Tai tikrai nemažai, bet galima tvirtinti, kad jie tikslingai atidirbti. Filmą vertinti, kaip šedevrą ir statyti greta tų pačių Texas’o pjūklų nederėtų, tačiau darbas vertas dėmesio.