Pagrindinė priežastis, dėl kurios ėmiausi susipažinti su Frankensteino sindromu – tai Tiffany Shepis. Viena geriausiai besižiūrinčių dabartinių etatinių horror aktorių, greta Asia Argento ar Debbie Rochon. Nesvarbu, ar filmas geras, ar prastas, bet sugeba ji kažkaip perteikt savo charizmą, net ir epizodiniuose vaidmenyse. Pavadinimuose esantis žodis Frankenstein dažniausiai sukelia neigiamas asociacijas, nes kiek galima su ta jau atgulusia klasika žaisti. Laimei, čia nei į remeiką, nei perkėlimą tos istorijos į šios dienos aktualijas nepanašu. Tad klasikos nebjaurojama su dar viena nedidelio biudžeto juosta. Paimta tik pati lavono prikėlimo iš numirusių idėja, tad nekreipiant dėmesio į pavadinimą, nelabai ir bandytum suvesti galus su Mary Shelley novele.
Filmo veiksmas vystosi kaip tradicinio medicininiais eksperimentais paremto horror, su daugybe kartų plėtotu ir išplėtotu kine super galių atsiradimo efektu. Pakankamai tamsus filmas, nors toks filmavimas ir filtruotos, dirbtinos spalvos nėra man labai prie širdies, tačiau susitaikai su mintimis, kad jau gyvenam aukščiausiųjų technologijų amžiuje ir nuo tokių pasiekimų niekur nepasislėpsi. Savo nuotaikos filmo metu labai kritiškai nevertinčiau – buvo ir įtraukiančių laiko tarpų, buvo ir erzinančių, o kažko įsimintino išvysti ir neteko. Dažniausiai panašaus lygio pigūs modern horror filmai ir nuslenka užmarštin, kuriuos žiūrėdamas po metų ar dviejų nieko neprisiminsi ir tik nuo pusės filmo ateis mintis, kad aš tai jau kažkur mačiau. Režisierius Sean Tretta matomai ir specializuojasi panašioje produkcijoje, tad jei kažkam netyčia labai patiko ankstesni jo darbai kaip „The Great American Snuff Film” (2003) ar „The Death Factory Bloodletting” (2008), manau Frankensteino sindromu nenusivils, jau vien dėl Tiffany.
