Policija vaikosi „nakties žudiką”, pasižymintį tuo, kad prie savo aukų jis palieka laikraščių iškarpas. Netoli žudiko veikimo terirorijoje įsikūrusiuose rūmuose, mokslininkas sakosi išradęs serumą, padedantį kvėpuoti be deguonies, jis ruosiasi įrodyti jo veikimą, palaidodamas save gyvą. Netrukus rūmuose pradeda veikti nakties žudikas.

Niekada nebuvau didelis „mansion killer” filmų gerbėjas, kuriuos taip visi garbina už jų juodąjį humorą, ir absurdiškas situacijas, bet šis filmas man atvėrė akis, ir padėjo suprasti, koks šis požanris svarbus siaubo filmų istorijoje, niekada daugiau kine, mirtis nebuvo pateikiama tokia nereikšminga, kaip tai buvo daryta šiame žanre.

Taigi pradėjęs žiūrėti filmą, ir supratęs kad žiūrėsiu „mansion killer” filmą, pagalvojau – ah dar vienas… Bet po kelių, iš pirmo žvilgsnio, paviršutiniškų ir lėkštų juokelių, supratau, kaip čia viskas puiku ir (tai mane kažkodėl nustebino) baisu. Žudikas čia taip pat šaunus, ir tikrai smagu žiūrėti jo veido išraiškas, kurios tiesiog dvelkia beprotybe. Aišku filmas daugiau detektyvinė istorija, bet kai pagaliau supratau, į ką žiūrėti, ir ko tiketis, tai buvo tikrai nepakartojamas seansas.

Vaidyba vidutinė, muzikos nėra, efektų tai pat.

Nežinau ar man filmas patiko dėl to, kad pagaliau perpratau stilių, bet filmas tikrai puikus.

Daktaras X, kainaves Warner Bros. studijai 5000 dolerių, už autorines teises, buvo nufilmuotas, dviem būdais, spalvota ir nespalvota juosta, nespalvotos versijos buvo skirtos mažesniems miestams, o spalvotos išsiuntinėtos į didžiausius pasaulio miestus. Išėjas dar prieš griežtos cenzūros įvedimą, filmas paliečia tokias temas kaip kanibalizmą, prostituciją ir išprievartavimus, kas iki tol buvo vengiama daugelio kino kūrėjų.

Laikraščio reporteris tiria „Mėnulio žudiko” žmogžudystes, kuris žudo mėnulio pilnaties metu, savo aukas jis pasmaugia, suvalgo dalį jų kūnų, ir padaro įpjovą smegenų žievėje. Reporterio tyrimas, nuveda jį, iki Daktaro Chaviero medicinos akademjos, kurioje dirba kanibalizmo, lunarijos, neurologijos, bei kitų sričių specialistai.

Nors pirmas 15 minučių filmas atrodo, kaip ir visi kiti, paskui jis labai maloniai girebia žiūrovą į nagus ir nepaleidžia. Vietoje to, kad mes (žiūrovai) vaikytumėmės žudiką, mums paskiriama svarbesnė užduotis, greičiau už filmo veikėjus, išsiaiškinti kas jis yra, o tai tikrai nebus lengva, nes pasirinkimas labai didelis, visa medicinos akademija pilna potencialių žudikų, kurių kievienas turi skirtingus motyvus. Taigi, filmas spalvingas visomis prasmėmis, kievienas veikėjas unikalus, labai gražiai žaidžiama ryškiais atspalviais ant sienų ar grindų, o kad būtų dar smagiau, įmaišoma ir labai subtilaus juodo humoro, kuris puikiai prisideda prie filme tvyrančios mirties atmosferos. Negana to, žudikas čia tai pat nepamirštamas, kartas nuo karto jis pasirodo, ir ne šiaip kažkur šešėliuose, o tiesiai prieš ekraną, net jo veido niekas nesiruošia slėpti. Taigi žaisti detektyvą, čia yra be galo smagus užsiėmimas, ir nors man nepasisekė atskleisti tiesios, likau nenusivylęs. Paskutinis dalykas siaubo faktorius, nors siaubas dominuoja tik filmo pabaigoje, jis toks šiupinantis visomis prasmėmis, kad sunku patikėti kūrėjų išradingumu.

Vaidyba nuostabi, garsas neypatingas, efektai, nors ir eiliniai, labai tinkantys filmui.

Nepakartojamas kūrinys, ilgam įstrigęs mano galvoje.

Padaras vaikšto tarp mūsų – paskutinė trilogijos dalis ir vienintelė nufilmuota ne 3D.

Padaras keičiasi, o jį sugavę mokslininkai stengiasi sukurti kuo palankesnes sąlygas jo gyvenimui.

Prasidėjus filmui atrodo, jog jis nepasiūlys nieko naujo ir bus itin nuobodus: tos pačios povandeninės scenos, tas pats padaro elgesys ir tokia pati medžioklė, kaip filmuose prieš tai. Tačiau po trisdešimties minučių ir keleto nuostabių efektų, filmas pakrypsta visai kita linkme, apie kurią galima spręsti iš pavadinimo. Taigi, tas filmo atsiskyrimas nuo ankstesniųjų labai puikiai atgaivina jau išsemtą padaro istoriją. Dar vienas gana smagus dalykas yra tai, jog besikeičiantis padaras gauna naujus „artifaktus”, kurie suteikia jam naują išvaizdą. Daugiau apie filmą nelabai turiu ką ir pasakyti. Žinia, kad žiūrint jį kaip atskirą filmą, mano manymu, jis būtų daug nuobodesnis.

Efektai puikūs ir labai smagiai pagyvinantys filmą. Garsas jau girdėtas ir jau spėjęs atsibosti. Vaidyba žemiau vidutinės, o vietomis primena paprastą eilučių skaitymą.

Geras tęsinys antrajam filmui, prastokas kūrinys žvelgiant į jį vieną.

Vaško muziejaus paslaptis yra paskutinis draminės fikcijos kūrinys. Laikytas prarastu iki vėlyvų šešiasdešimtųjų. Filme statuloms buvo naudojami tikri aktoriai, nes originaliai filmavimui paruoštos vaškinės statulos tirpo nuo apšvietimui naudojamų lempų šilumos.

Po gaisro vaško skulptūrų muziejuje, jo savininkas stengiasi viską atkurti. Po kurio laiko mieste pradeda dingti žmonės.

Jau senokai pastebėjau, kad draminė fikcija garsiniuose filmuose neveikia, jei nėra jokių išsišokimų – filmas atrodo labai blankiai. Šis kūrinys neišimtis. Tai labiau detektyvinė istorija, kurią įdomia daro tik Fėjos Vrei vaidmuo – ji čia tokia įdomi, kad tiesiog verčia žiūrėti į ją, net kai veiksmas vyksta kitame kameros kampe. Keista, tačiau nerandu žodžių, kuriais galėčiau apibūdinti šį kūrinį. Ne dėl to, kad jis kažkuo ypatingas, o dėl to, kad tiesiog nežinau ką aptarti, šis filmas nėra įspūdingas nuotykis ar stiprus emocijų kratinys, jis tau tiesiog nutinka ir viskas.

Vaidyba vidutinė, todėl Fėja Vrei čia atrodo neįtikėtinai gerai. Efektai vidutiniai ir niekuo neypatingi. Garso takelio nėra.

Keistas kūrinys, kurį žiūrėti galima, bet klausimas, ar reikia.

https://www.youtube.com/watch?v=d0DneDAsabQ

Išleisto kaip priedas Daktaro Kaligari Kabinetas DVD diske, šio, sutrumpinto iki 44 minučių filmo, originali versija saugoma Miuncheno filmų muziejaus archyve. Filmo dekoracijas sukūrė vokiečių ekspesionistas Cesaras Kleinas.

Aprašyti filmo siužeto net nesistengsiu, jis labai sunkiai sekamas ir itin neaiškus, jei tik sekundei nukrypsta dėmesys. Iš manęs jis pareikalavo dviejų peržiūrų ir vis tiek jaučiuosi iki galo jo neperpratęs. Filme yra visko – sapnų būsenos pojučių, meilės intrigų bei skirtingų pasaulių susikirtimų. Iš pirmos pažiūros visa tai atrodo labai įdomu, dar labiau smalsumą sustiprina tai, jog režisierius Robertas Viene’as šiuo kūriniu stengėsi sekti Daktaro Kaligari pėdomis, bet viską sugadina viena labai svarbi filmo detalė – siužetas. Kaip sakiau, jį sekti labai sunku. Nors filmas orientuojasi aplink vieną namą ir jo gyventojus, čia vyksta labai daug – nuolatos esame supažindinami su naujais veikėjais, atrandame naujas vietas, o visa tai pagardinta „spalvingais” kostiumais ir tokiomis pat dekoracijomis.

Vaidyba – įspūdinga. Garso takelis, įrašytas Lario Marotos vien gitara, suteikia labai malonią atmosferą – pagrindinė tema lengvai įsimenamai ir greitai atpažįstama skirtingose filmo vietose. Efektų, be puikių dekoracijų, nėra.

Tikriausiai šis kūrinys tinkamas tik kolekcininkams arba entuziastams.

http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=hQ1273eN5iQ

Padaro kerštas – antroji ir pelningiausia trilogijos dalis, taipogi tai vienintelis 3D filmas išleistas 1955-aisiais ir pirmasis tęsinys 3D filmui.

Metai po pirmųjų įvykių, į juodają lagūną išsiunčiama ekspedicija su užduotimi rasti lagūnos pabaisą. Padaras sugaunamas ir išvežamas tyrinėti į „Vandenyno uosto okeanariumą” (filme ši vieta vadinama taip).

Pradėjus žiūrėti filmą, atrodo, jog tai bus visai šaunus tęsinys. Pažįstami aktoriai, ankstyvas monstro pasirodymas, keletas įpūdingų efektų, – visa tai mus lydi pirmąsias dvidešimt filmo minučių. Galiausiai monstras sugaunamas ir gabenamas į civilizaciją. Tai priverčia žiūrovą piktdžiugiškai šypsotis, galvojant apie visus galimus žmonijos teroro scenarijus. Monstro tyrinėjimai pradžioje atrodo daug žadantys, bet pamažu pradedi jausti, jog filmas ties tuo ir apsistos – čia prasideda didžiulis nusivylimas ir neišvengiamas pabaigos laukimas. Tikrai būtent tada, kai supranti, jog filmas bandys tau papasakoti apie siaubūną žodžiais, o ne žmogžudystėmis ir piktadarių kančiomis, pasidaro labai nuobodu. Neskaitant to, ką jau paminėjau, filmas turi daugybę kitų minusų: nors ir neilgas, jis atrodo ištemptas, o monstro nauji, prieš tai nematyti gebėjimai bei elgesys tam tikrose situacijose stebina ir liūdina, taip pat ir susidūrimai su žmonėmis, kurie atrodo vienodi, per dažnai pasikartojantys ir tiesiog nuobodūs.

Vaidyba prasta, visi aktoriai tiesiog skaito eilutes ir nieko daugiau. Garso takelis kaip ir pirmosios dalies, bet čia įtemptos melodijos dažniausiai naudojamos netinkamose situacijose. Efektai monstro ir kiti atrodo geri, bet vietomis norisi jų daugiau.

Greitai įtraukiantis, bet greit ir atsibostantis filmas.

https://www.youtube.com/watch?v=Eny7VIo9CCc