Padaro kerštas – antroji ir pelningiausia trilogijos dalis, taipogi tai vienintelis 3D filmas išleistas 1955-aisiais ir pirmasis tęsinys 3D filmui.

Metai po pirmųjų įvykių, į juodają lagūną išsiunčiama ekspedicija su užduotimi rasti lagūnos pabaisą. Padaras sugaunamas ir išvežamas tyrinėti į „Vandenyno uosto okeanariumą” (filme ši vieta vadinama taip).

Pradėjus žiūrėti filmą, atrodo, jog tai bus visai šaunus tęsinys. Pažįstami aktoriai, ankstyvas monstro pasirodymas, keletas įpūdingų efektų, – visa tai mus lydi pirmąsias dvidešimt filmo minučių. Galiausiai monstras sugaunamas ir gabenamas į civilizaciją. Tai priverčia žiūrovą piktdžiugiškai šypsotis, galvojant apie visus galimus žmonijos teroro scenarijus. Monstro tyrinėjimai pradžioje atrodo daug žadantys, bet pamažu pradedi jausti, jog filmas ties tuo ir apsistos – čia prasideda didžiulis nusivylimas ir neišvengiamas pabaigos laukimas. Tikrai būtent tada, kai supranti, jog filmas bandys tau papasakoti apie siaubūną žodžiais, o ne žmogžudystėmis ir piktadarių kančiomis, pasidaro labai nuobodu. Neskaitant to, ką jau paminėjau, filmas turi daugybę kitų minusų: nors ir neilgas, jis atrodo ištemptas, o monstro nauji, prieš tai nematyti gebėjimai bei elgesys tam tikrose situacijose stebina ir liūdina, taip pat ir susidūrimai su žmonėmis, kurie atrodo vienodi, per dažnai pasikartojantys ir tiesiog nuobodūs.

Vaidyba prasta, visi aktoriai tiesiog skaito eilutes ir nieko daugiau. Garso takelis kaip ir pirmosios dalies, bet čia įtemptos melodijos dažniausiai naudojamos netinkamose situacijose. Efektai monstro ir kiti atrodo geri, bet vietomis norisi jų daugiau.

Greitai įtraukiantis, bet greit ir atsibostantis filmas.

https://www.youtube.com/watch?v=Eny7VIo9CCc

Orlako rankos – vėlyvojo ekspresionizmo kūrinys pasiūlęs naują idėją, kuri vėliau buvo panaudota tokiuose filmuose kaip Evil Dead 2 ar Idle Hands.

Žymus pianistas Orlakas patenka į avariją, kurioje jis netenka savo rankų. Laiku susizgribę daktarai sugeba jas transplantuoti, tačiau Orlakas nežino, jog jo naujos rankos prieš tai priklausė žudikui.

Matydamas tokius vardus kaip Conrad Veidt ir Robert Wiene savaime tikiesi gero kūrinio ir, aišku, neveltui. Nežinau, kaip jiems tai pavyksta, tačiau panašu, kad vienas kitą jie taip gerai supranta, jog filmą pastatyti tik jų ir užtektų – nereikėtų, nei prodiuserių, nei kitų aktorių. Galėčiau apie šį kūrinį kalbėti ir kalbėti – jame tiek visko daug. Pavyzdžiui, scenos, kuriose atrodo, jog aktorius vaidina pats prieš save, ar siužeto posūkiai, kurių čia nespėji skaičiuoti, bet tikriausiai pasakodamas sugadinčiau malonumą. Žvelgiant iš kitos pusės, filmas dvelkia vidiniu konfliktu, žmogiškomis problemomis ir tiesiog nežabojamu blogiu. Bemiegės veikėjų naktys priverčia tave kentėti kartu su jais, artimųjų ašaros neleidžia simpatizuoti blogiukams, o pasąmonės vizijos gąsdina tave ne mažiau, nei patį herojų. Prie viso šio siaubo ženkliai prisideda blogiukų skaičius – žiūrėdamas skaičiavau pirmaplanius aktorius ir pastebėjau, jog blogiukių čia daugiau mažiau lygus skaičius su geriečių ir neutralių veikėjų kartu sudėjus. Taipogi kievienas blogietis labai skiriasi nuo kito savo motyvais, išvaizda ir viskuo kitu – įvairovė neįtikėtina! Paskutinis dalykas, kurį noriu pabrėžti, tai filmo apimtis – 1995-aisiais atstatyta versija trunka net 110 minučių; tai pamatęs tikėjausi daug nereikalingai ištęstų scenų, bet, manau, kūrėjai sąmoningai jas ištęsė, leisdami žiūrovui pasimėgauti nuotabiomis dekoracijomis ir tik sustiprinti atmosferą.

Vaidyba vidutinė, aišku, neskaitant Konrado Veidto. Garso takelis, kurtas Polo Mercerio, – tiesiog nepakartojamas. Efektai paprasti, bet geri.

Vienas alternatyvesnių ir baisesnių filmų, kuriuos man teko matyti.

http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=AGff-jovycQ

Paskutinioji Golemo ir vienintelė garsinė versija.

Filmas mus nukelia į ateitį 200 metų po pirmųjų įvykių, kuriuos matėme 1920 metų versijoje. Golemas dabar laikomas Prahos sinagogoje, kol žydus vėl ištiks bėda. Žinia apie golemo egzistavimą pradeda sklisti ir pamažu atsiranda žmonių, norinčių jį pasisavinti – imperatorius, kolekcininkai ir antikvarai. To pasekoje, žydams pamažu pradeda kilti pavojus.

Nors kūrinys (ne taip, kaip pirmas) naudoja savo laikotarpiui tipinį siužetinį braižą, jis išlieka pakankamai originalus. Kaip jau galima suprasti, golemas pradeda siautėti tik filmo paskutinėje dalyje, tačiau yra labai įdomu žiūrėti kaip visiems jo reikia. Prie veikėjų taip lengva prisirišti, jog visi planai, sąmokslai ir kitos gudrybės žiūrovą pradeda žavėti vos susipažinus su viena ar kita golemo siekiančia grupele. Stiprūs veikėjų potretai tikrai yra stipriausia filmo dalis, o geriausia, jog yra ir didelė įvairovė: šizofreniškas imperatorius, suktas antikvaras, kilnus žydų rabinas. Taigi, nors golemo tenka laukti, filmas puikiai įtraukia į įvykių sūkurį ir net priverčia pradėti svarstyti, ar jis nubus ir ar to labai reikia.

Vaidyba, kaip jau buvo galima suprasti, nepakartojama. Garso takelis toks menkas, kad tikrai neturiu ką pasakyti, na, o efektus norisi rimtai paanalizuoti. Golemas čia pateikiamas labiau kaip kažkoks tykantis blogis, nei keistas padaras skirtas atlikinėti darbus. Jo mąstysena atrodo jausminga, taipogi panašu, kad jis suvokia savo jėgą ir stengiasi ją panaudoti kaip pranašumą. Bet didžiausias minusas yra tai, kad viskas, ką jis naikina, atrodo per lengvai sunaikinama – sienos griūna lyg popierinės jam nededant didelių pastangų, vartai lūžta vos prisilietus. Taigi, jo jėga nėra atvaizduojama tinkamai vien dėl dekoracijų trapumo. Filme tai pat yra keletas pavojingų kaskadinių elementų, kuriuos atliekantys aktoriai tikrai galėjo rimtai susižeisti. Na, bet visa tai atperkama nepaprastai nuostabiais kameros kampais ir filmavimo taškų pasirinkimu, šitai net vokiečių ekspresionizmą stato į vietą.

Kūrinys, šviečiantis ryškiau, nei daugelis kitų to meto monstrų filmų. O prisimenant knygą, jis net labiau tinkantis ją atvaizduoti.

Trečioji originalios trilogijos dalis, priešistorė pirmajai, pasakojanti golemo atsiradimo istoriją. Aktoriaus Fritzo Feldto debiutinis filmas. Architektas Hansas Poelzigas specialiai šiam filmui sukūrė visas dekoracijas.

Rabinas, kabalos meistras, sukuria molinę būtybę golemą, kurio paskirtis yra padėti žydams nelaimės atveju.

Mano manymu, tai pavyzdinis monstrų filmas, įkvėpęs ir nustatęs standartus po jo eisiantiems panašaus pobūdžio kūriniams. Filmas puikiai sukasi apie žiūrovą labiausiai dominantį dalyką – monstrą. Jis greit prikeliamas gyvavimui ir kiekvienas rodomas įvykis yra glaudžiai su juo susijęs, bet apie golemą vėliau. Filmas labai puikiai atkartoja knygoje menkai minimą golemo atsiradimą ir priežastis, o po to pateikia savo įvykių virtinę, kuri yra puikiai išplėtota ir įdomi. Prie puikaus siužeto tai pat prisideda jau minėtos dekoracijos. Iš pažiūros paprastos detalės, tokios kaip sukti į viršų kylantys laiptai, yra labai malonios akiai, tuo pačiu jos teikia ir didelę pakartotinų peržiūrų vertę. Nevengiama ir masinių scenų, kurios pateikiamos ne pagal tuometinį braižą.

Golemas – akivaizdus frankenšteino serijos pirmtakas, taigi palyginimų, manau, neišvengsiu. Didelis, stiprus, nerangus ir menkai protaujantis padaras, besiskiriantis nuo frankenšteino monstro tik tuo, jog yra molinis, o tai tik dar viena problema siekiant jį nugalėti. Nors silpnąją vietą jis vis dėlto turi, bet pirmiau reikia ją žinoti. Originaliai skirtas gelbėti nuo nelaimių, bet dažniau naudojamas sunkiems jėgos reikalaujantiems darbams atlikti. Žiūrint filmą pamažu pradedi pastebėti, jog golemas pamažu stinga motyvacijos atlikti jam paskiriamus darbus, be to, ne taip kaip frankenšteino monstras, jis rodo akivaizdžias emocijas, tačiau visos jos neigiamos. Emocinis golemo susivokimas tik pastiprina įspūdį: kai tik jis susiraukia, gali tikėtis kažko nemalonaus. Apibendrinant, golemas yra tobulas monstras.

Vaidyba tiek golemo, tiek kitų aktorių yra puiki. Garso takelis neįspūdingas, tačiau gana tinkantis filmui. Efektai, nuo dekoracijų iki golemo prikėlimo ceremonijos ir scenų, kuriose aktoriai gali rimtai susižeisti ar net užsimušti, lenkia daugelį net dvidešimčia metų jaunesnių filmų.

https://www.youtube.com/watch?v=SaN5IKEXBZ0

Vieno svarbesnių suomių ankstyvojo kino režisieriaus Teuvo Puro filmas Pikti Burtai yra laikomas pirmuoju Suomijos siaubo filmu. Atstatytas vos 2010 spalio 27 dieną.

Jauna pora atsikelia gyventi į nuošalų vienkiemį. Vieną dieną jaunikio sesuo papasakoja jaunajai istoriją apie raganos prakeikimą, dėl kurio ji tapo akla. Per jaunosios neapdairumą ji taip pat užsitraukia šį nemalonų prakeiksmą.

Šis filmas mano dėmesį patraukė, aišku, tik dėl to, kad suomių siaubo filmų (ypač ankstyvųjų) yra tikrai nedaug. Atradau jį netyčia, naršydamas „karagarga” trakeryje, o jokiuose forumuose ar kitur nemačiau jo minimo. Taigi žinant, jog filmas nėra žinomas net tarp entuziastų, galima manyti, kad jis nėra vertas dėmesio, bet iš tikrųjų yra visai kitaip. Vos pradėjus žiūrėti, šis kūrinys nustebina neįtikėtinai gera vaizdo kokybe (per visą filmą yra vos keli iškirpti kadrai bei labai nedaug juostos išdegimų) ir itin originaliu kameros filtrų panaudojimu, kuriais sukeliamas paros laiko bei praeities ir dabarties efektas. Kitas didelis filmo pliusas yra gana ekstremalios temos, tokios kaip išprievartavima, ar smurtas prieš vaikus. Tai puikiai išlaiko siaubo atmosferą ir priverčia prisiminti tokius kūrinius kaip Last House on the Left arba I Spit on Your Grave. Prisimenant raganą, galima paminėti ir menką fantastikos prieskonį, kuris jaučiamas trumpai ir nepalieka ilgesnio įspūdžio. Labiau filme įtraukia pagrindinio veikėjo vidinis konfliktas, kuris žiūrovą priverčia kankintis ir jaustis gana slogiai.

Vaidyba, nors dėl filmo kilmės neeilinė, yra gera. Garso takelis, tikriausiai įrašytas būtent atstatymui, yra nuostabus. Efektų nedaug, bet puikus jų atlikimas kelia įspūdį.

Filmas, kurį nuoširdžiai drįstu vadinti vienu pirmųjų shockerių kine.