Kas dar nepamiršo šiandieninio britiško  horror hitų, kaip Mum and Dad, Eden Lake, A Lonely Place to Die turėtų apsidžiaugti nauju, turbūt vienu geresnių paskutiniu metu išmestų filmų. Siužetas nieko bendra neturi su tais paminėtais filmais, tik kad visi susižiūrėjo be mažiausio nuobodulio. Ir sugebėjo ištraukti kažką naujo, lyg nematyto, negirdėto. Nors pati filmo tema sena ir galima sakyti visiškai nuvalkiota. Bullinimas mokykloje, kvaili vakarėlių žaidimėliai, peraugantys į keršto , neapykantos ir gailesčio sintezę, kažkokiu būdu sugebančią prikaustyti prie ekrano.

Nėra čia nei įspūdingų vaizdų, operatoriaus darbo, netgi garso takelio. Visas apipavidalinimas atliktas daugmaž standartiškai nykiai, bet tai pasirodo visai neturi įtakos, kuomet yra užkuriamas geras siužeto variklis. Tą anglai paskutiniu metu puikiai sugeba iš elementarių situacija sukurti kažkiek , net šokiruojantį reginį. Dar mintyse vis šmėsčiojo azijietiški panašios tematikos filmai, tiksliau All night long kūrėjų mėgavimasis beprotišku išsidirbinėjimu, ir keršto troškimu. Viskas filmo techninė pusė labiau sukoncentruota į aktorius ir jų vaidyba, kuri sakykime nenuvylė, tačiau ne kurie aktoriai galėjo ir tinkamesni būti parinkti, bet laimei jų vaidmuo nebuvo ilgas ir erzinantis.

Filmo žvaigžde drąsiai galima įvardinti gerų formų Jennie Jacques, kurios vaidmuo manau daugumai bus vienas įsimintinesnių ir įtikinamų. Režisierius Robert Heath čia nedebiutavo, kaip paskutiniu metu pasidaro įprasta, bet yra susukęs neblogai įvertintų porą filmų ne horror žanre. Akivaizdus jo talento proveržis šioje gal ir išliekamosios vertės neturėsiančiame filme, tačiau po tokios peržiūros pagalvoji, o kodėl negalėtų ir daugiau tokių suskurti, juk viskas čia elementaru ir paprasta.

Režisierius Jeff Broadstreet 2006 metais jau buvo sukūręs panašaus pavadinimo filmą “Night of the living dead 3D”, kur vaidino pats Sid Haig, tačiau peržiūrėti jo nesiryžau, nes pagalvojau remeikas, dar priedo romeriškas bus, taip ir pasiliko jis užmarštyje. Dabar galvoju gal ir be reikalo. Praėjus šešeriems metams režisierius paleidžia dar vieną filmą identišku pavadinimu, tik čia jis ilgesnis, nes pridėtas visai kito kultinio filmo pavadinimas “re-animation”. To pasekoje ir susigundžiau nedvejodamas surizikuoti ir galima sakyti, kad laimėjau.

Priedo tarp aktorių buvo pats Jeffrey Combs’as, tačiau jo vaidmuo visiškai nublanko prieš sužibėjusį Andrew Divoff, kurio vaidyba ir buvo pagrindinis šio įsimintino šou variklis. Filmas labiau orientuotas į visišką horror komediją pasitelkiant tokius filmus, kaip Re-animator, Return of the living dead, Dellamorte Dellamore . Pačio Night of the living dead dvasios kažkaip neteko aptikti, nebent tiek, kuomet anksčiau minėti abu aktoriai kalbasi tarpusavyje apie numirėlių elgseną ir Combs’as juos apibūdina kaip “romero” tipo. Labai nustebino, kad tokiame filme buvo puikiai atkurta aštuoniasdešimtųjų, tų visų kultinių livig dead ir panašaus tipo atmosfera. Vien jau tai dažniausiai pakiliai nuteikia bežiūrint, o čia dar ir siužetas tikrai vertas dėmesio, išskirtinis morticianą įkūnijusio Divoff vaidmuo, na ir begalės parodijinio tipo gal ir kvailų juokelių, tačiau idealiai įsipaišiusių į filmo visumą. Filmui kategoriškai atmesčiau remeiko statusą, netgi parodija tai sunku įvardinti. Sakykime gavosi aštuoniasdešimtųjų cult horror mixas, šiek tiek skaitmenizuotas. Priedo, tai iš ties puiki horror komedija, tinkanti kuomet reikia kažko lengvo, ar prisiminti Re-animatorių ir 80’ųjų gyvuosius numirėlius.

http://www.youtube.com/watch?v=DsJMBXtQnyI