Sennentuntschi – kas tai per žodis, pradėjęs žiūrėti filmą neturėjau nei menkiausio supratimo. Užteko permesti, kad tai šveicarų trileris apie Alpes su mistikos, horror elementais. Tokių filmų tikrai nėra daug, tad visuomet iš jų tikiesi kažko netikėto – ar tai pateikimo, ar tai siužeto vingių. O pastarasis filmas buvo būtent toks – turintis kažką būdingo tik sau, nors ir balansuojantis tarp ramios europietiškos dramos, itališko giallo, vaiduokliškų istorijų, erotikos.

Filmas prasideda kaip koks kerštaujančių vaikų-vaiduoklių filmas, staiga peršokantis į kriminalinę dramą ir galiausiai metamasi kelis dešimtmečius atgalios į, iš pažiūros ramų, tarp kalnų įsitaisiusį alpių kaimelį su vietine religinga bendruomene ir kabančiu kilpoje bažnyčios tarnu. Režisierius matosi nenori per daug nuklysti į dideles įžangas sukurdamas filmo pradžioje daug paslapčių, kad tolimesnėje filmo eigoje būtų galima šiek tiek ramiau pakeliauti po Alpes, pabuvoti kalnų trobelėje, susipažinti su absento fėjomis, stebėti keistomis aplinkybėmis išprovokuotą orgiją, tuo visiškai nesukeldamas žiūrovui nuobodulio.

Bet ta ramuma, tai tik mažoji filmo dalis. Filmui pagaunant pagreitį tų paslapčių, nusikaltimų, mistikos sparčiai gausėja, retkarčiais net pradedi painiotis. Miestelio gyventojai savo keistu požiūriu prisideda prie tarpusavio baimės sėjimo. Žodžiu padėtis darosi sunkiai valdoma ir nuspėjama. Visi pamažu pradeda  bijoti Sennentuntschi. Bažnyčia skleidžia apie tai baisias istorijas, miestelyje darosi neramu ir pavojinga, dar pradeda aiškėti visokios meilės peripetijos. Neužmirštama ir nuodėmingųjų bažnyčios tarnų, tarsi nužengusių iš garsiųjų itališkųjų „Bloodstained Shadow” ar „Don’t Torture A Duckling”.

Kai aiškėjant paslaptims ir bandant istorijai išsiveržti iš mistinės apsupties, pradedi ruoštis pabaigai, jos taip periodiškai tenka laukti keletą kartų, ir kuomet atrodo jau padėtas taškas, veiksmas dar kartą persirita per save, kas suteikia papildomų emocijų. Filmo pabaiga ar tiksliau tokia abstrakti pabaiga tikrai išsukta iki maksimuno įdomiai ir intriguojančiai, už ką režisieriui galima dėti didelį pliusą. Nors pačią juostą vargiai galima priskirti horror žanrui, bet prisiminus septyniasdešimtųjų giallo, kurie visuomet slenka greta garsiųjų italų horror režisierių geriausių darbų horror srityje, tad ir pastarąjį filmą, kuris turi daug ką bendro ne tik rodomu laikmečiu, bet ir filmo struktūra, galima drąsiai čia patalpinti ir rekomenduoti, kaip vieną įdomesnių 2010 metų filmų ir be abejo vertą peržiūros. Pati Sennentuntschi legenda drąsiai gali būti ekranizuota ir, kaip porno ar softcorinis filmas. Beje Sennentuntschi, tai… Ai, tiek to  pažiūrėsite – pamatysite.

YellowBrickRoad – vienas iš tų dabartinių horror filmų, kur didžioji veiksmo dalis suformuojama iš šimtą kartų matytų klišių, bet paliekama vietos originaliai ar bent jau originalesnei pagrindinės siužeto linijos pabaigai. Tai galima sakyti dalinai kompensuoja filmo trūkumus – aktoriai su savo vaidyba, efektai, laiko tempimas, logikos spragos ir t.t.

Patys pirmieji kadrai, tiksliau priešistorė, bent jau mane, labiausiai ir suintriguoja viso seanso metu. Nors viskas pateikiama foto dokumentikos pavidalu, bet lyg ir bandai įsivaizduoti, kaip visas kaimas vienu metu išžygiuoja į miškus, be jokios priežasties. Turėtų būti įspūdinga, ypač kai filme to neparodoma, tai tam tikra prasme nesugriaunama vizija, kaip dažnai nutinka.

Būna, kad laukiama scena, pamatyta filme, nepateisina lūkesčių (ar dėl režisieriaus profesionalumo stokos, ar finansų trūkumo) ir tuo pačiu sukelia nusivylimą ne tik tuo epizodu, bet ir pačiu filmu. Čia lyg to buvo išvengta, kadangi visas filmo veiksmas palengva artėjo link tos paslapties išaiškinimo, naudojant jau įprastą schemą – grupelė žmonių atvyksta į tam tikrą vietą ir leidžiasi ekspedicijon, kur pirmiausiai susiduria su tarpusavio problemomis ir jų pačių skaičiaus mažėjimu. Tačiau priežastys paliekamos pabaigai.

Pats atvykimas ir ekspedicijos pradžia ne visai tradiciškai prasideda – nuo kino teatro ir ten rodomo seno žinomo filmo. Pirmas pusvalandis, o gal ir ilgiau vertė nuobodžiauti. Antra filmo pusė, kuomet jau pradeda reikštis nepaaiškinami reiškiniai, artėjant ekspedicijos likučiams link geltonojo kelio, priverčia įdėmiau į viską žvelgti. Įspūdingiausios vietos – neaiškaus garso atsiradimas ir netikėtas vieno keliauninko nuprotėjimas ar tai pykčio pasireiškimas, labai vykusiai išpildytas, tarsi pažadinęs ir privertęs įdėmiau sekti įvykius.

Pabaiga filmo kažkuria prasme numeta į filosofines ar tai antgamtines plotmes, nors visumoje nėra, kad ten kažką giliai giliai kapstytų. Tik šiaip keistai užsibaigė tas geltonųjų plytų kelias. Prieš peržiūrą galvojau, kad bus kažkokių sąsajų su Ozo šalies burtininku, bet laimei jų nepastebėjau.

Aktoriai pasirodę filme nieko išskirtinio ir ypatingo, kaip ir dažniausiai būna su filmais, kur į užkampias vietoves atvažiuoja automobilis, prikrautas aukų iš miesto. Tai kaip ir režisierių Jesse Holland, Andy Mitton debiutinis filmas. Iki tobulybės jiems toli, bet tarp šiandieninių horror’ų jis turėtų išsikovoti vietą ir nenueiti visiškai užmarštin.