Nesenai sužiūrėtas iš trijų segmentų sudarytas anglų filmas „Little Deaths”, kur vieną dalį (The Bitch) režisavo Simon Rumley. Vėl pakliuvo jo naujas filmas, kurį tik pradėjus žiūrėti nesunku atskirti kurią dalį jis režisavo tame „Little Deaths”. Režisierius turi savo braižą, kurio viena mėgiamiausių detalių – tai paleisti ekrane gan įtemptą veiksmą ir vietoje aplinkos garso uždėti vien muzikinį, dažniausiai ramų takelį. Labai įdomiai tokie epizodai žiūrisi ir suteikia ryškesnį efektą nei besigirdintys iš nevilties aukos riksmai ar grėsmingi žudiko moralai.

Pats filmas nėra orientuotas į horror žanrą. Labiau čia režisierius mėgaujasi iš lėto besivystančiais įvykiais, tarpusavio veikėjų santykiais, jų bendravimu, socialine aplinka. Tik jau nuo pirmųjų filmo kadrų gali suprasti, kad vyksmas pasisuks labia bloga linkme. Vien pagrindinis socialinis kontingentas – kekšė, besidulkinanti su visais kas

papuola, tarsi bandydama tuo užslėpti neapykantą viskam ir trenktas karo veteranas, kurių susitikimas perauga į kažką tokio, kaip meilė. Lyg ir suteikiama nedaug vilties, kad kekšė gali išsivaduoti nuo savo gyvenimo būdo, tačiau tai būtų velniškai neįdomu ir sukeltų žiūrovų pasipiktinimą. Tad viskas įsivažiuoja į patį tikriausią revenge tipo filmą, su pakankamai žiauriomis scenomis ir sukeliančiu panašius potyrius kaip ir pirmą kartą žiūrint I Spit on your Grave (1978) ar kitus garsius panašios pakraipos filmus. Finalinėse scenose režisieriaus talentas vis labiau atsiskleidžia ir reikia pripažinti, kad lauksiu naujų jo darbų ar pasiknaisioti po senuosius, iš kurių spėju tik The Living and the Dead (2006) yra vertesnis dėmesio. O apibendrinant  „Red White & Blue” yra tikrai stiprus revenge tipo filmas, kalbant apie filmo horror pusę. Kam priedo dar patinka britiškieji indie filmai, manau sužiūrės su dar didesniu pasimėgavimu.

Pirmoji „Laid to Rest” dalis, pasirodžiusi 2009 metais nebuvo palikusi didelio įspūdžio. Tai tarsi vienas iš tų naujų horror režisierių bei jų bandymų sukurti siaubo filmų istorijoje kažką naujo, originalaus, bet galutinis rezultatas būna dar vienas filmas, kurį peržiūri, o jis atmintyje nusėsti nenori ir iškeliauja kažkur padebesiais. Deja, ne visiems lemta turėti tokį talentą, kaip  James Wan ar Lucky Mckee ir panašių šių dienų herojų. Režisierius Robert Hall, deja, žinomas tik iš pastarųjų dviejų „Laid to Rest” dalių ir ateity iš jo darbų laukti kažko stebuklingo būtų nerealu. Vidutinybė… Pagrindinis personažas – žudikas maniakas su blizgančia kaukolės formos kauke ir pora peilių-kastetų, kuriuos mielai ir efektingai panaudoja ant savo aukų. Kur čia neprisiminsi kokio Jasono iš Friday 13^th, bet deja iki jo „ChromeSkull” netraukia nė iš tolo. Nėra pas jį tokios charizmos, nors grėsmingumo ir netrūksta.

Antroji dalis prasideda, kaip ir pirmosios tąsa, su flashback’ais. „ChromeSkull”, kaip ir priklauso, grįžta į sąvajį kelią, nors ir su nemenkais nuostoliais. Kerštas ir naujų aukų paieška tęsiasi, pamažu artėjama prie finalinių kovų išlaikant daugiau mažiau visas amerikietiškųjų slasher’ių tradicijas. Nuobodulys nekamavo, viskas pateikiama išlaikant įtampą ir veiksmo dinamiškumą. Žiūrėti, kaip komediją, vertinant aukų nelogiškus veiksmus šiuo atveju visai nebuvo noro. Kai kurie „ChromeSkull” pasišvaistymai peiliais ar susidorojimai su aukomis drąsiai galėtų pretenduoti į įvairius fanų gaminamus youtubinius horror mixus.

Bet vis dėlto šiam filmui kažko trūksta, kad jis taptų kultiniu. Tačiau sunku pasakyti ko, ir keisčiausiai, kad tos priežasties neišeina įvardyti.  Paprasčiausia visą bėdą suversti režisieriui ir jo talento trūkumui. Aktoriai šiame filme nei teigiamų, nei neigiamų emocijų nekėlė. Beje, filme vaidino paauglių praeities seriale Beverly Hills 90210 žvaigždė Brian Austin Green. Kad trečioji dalis pasirodys net neabejoju, bet ar norėsiu ją žiūrėti – nežinau. Jeigu kas pasiryžę susipažinti su dar viena būsima horror filmų maniaku-žvaigžde, tai siūlyčiau pradėti nuo pirmos dalies.

Nemažai nusivylimo atnešęs filmas, kurio posteris atrodė daug žadantis. Westerninio tipo horror sukurta galima sakyti labai minimaliai, įvertinus visą horror filmų skaičių. Negana to, didžioji dalis jų būna nelabai vykę, ar tai pretenduoja daugiau į komedijas. Ne išimtis ir „The Dead and the Damned”. Iki pat peržiūros pradžios galvojau, kad žiūrėsiu filmą skambiu pavadinimu „Cowboys vs Zombies”, kuris tiesiog šviečia posteryje. Pasirodo tas pavadinimas egzistuoja, bet UK rinkai. Neaišku kodėl taip, bet jeigu posteryje būtų užrašyta „The Dead and the Damned” tikrai būčiau ir daugiau pasidomėjęs ar verta gaišti laiką. Pasirodo verta nelabai bei patapau vėl marketingine auka.

Pradžia filmo gan linksmai prasidėjo – pigiais susišaudymais su dideliais pistoletais, ne visai būdingu westernams stiliumi. Tai paliko apatiškai stebėti tas laukinių vakarų kovas, galvų medžiotojo naują užduotį – surasti indėną-prievartautoją, paskui atsiranda dar vienas medžiotojas, manyčiau pats prikolniausias filmo personažas – vokietis, panašus į multiplikacinį Lucky Luck’ą. Kai jau pabosta ta western parodija, pradedi laukti zombių ir viliesi gal tie pataisys reikalą. Bet čia laukia dar didesnis nusivylimas. Zombiai juda, laksto ir atrodo, kaip ir žmonės tik ištepliotais veidais ir daug maivosi. Kad taip nebūtų nuobodu žiūrovams, režisierius matyt nusprendė vieną pusnuogę mergiotę sušerti tiems padarams, bet tai buvo tik trumpalaikis nuobodulio numalšinimas, nors zombių skaičius smarkiai augo.

Dar režisierius greičiausiai pajuto sentimentus filmui „Descent”, nes vieną sceną nufilmavo būtent su visai kitokiu zombiu, labai panašiu į padarus iš „Descent”, bei jo klaidžiojimas po patalpas labai priminė tas klaustrafobinėje aplinkoje drebančias moteris, tik čia viskas ne taip gerai. Pabaigoje, kaip ir dera, prasideda besaikis pleškinimas į zombius, keletas herojiškų mirčių ir finišas be išeities taško. Tai tik antras režisieriaus Rene Perez filmas. Pirmas turbūt irgi ne iš gerųjų, bet skambiu pavadinimu „War machine” – actionas apie teroristus. Jeigu prieš filmą nusiteiksi žiūrėti kvailą komediją, tai gal zombiai kaubojai ir sueis be didesnių nusivylimų.