Nors ir mažumėle erzina filmai sudaryti iš trijų atskirų istorijų, bet nepasidomėjęs retkarčiais užsirauni ant jų. Tai nėra blogai, tik tų pusvalandžio trukmės filmų tam tikra dalis lieka neišbaigta. Viskas būna sukoncentruojama į pabaigą, o pačio filmo taip ir nespėji pasjusti. Tuo pačiu negali pilnai spręsti apie režisieriaus atliktą darbą ir jo galimybes pilno metražo filme. Nors pasikapsčius istorijoje yra nemažai puikių „trys viename” pavyzdžių, kaip Trilogy Of Terror (1975), Dead of Night (1977), Asylum (1972) ir kt.

Trys anglų režisieriai, besispecializuojantys būtent horror žanre – Sean Hogan, Andrew Parkinson ir Simon Rumley, pateikia mums tris angliško braižo beveik horror istorijas. Ankstesnėje jų kūryboje yra girdėtų filmų pavadinimų, bet jų arba nemačiau, arba nebuvo įsimintini. Pirmoji istorija pavadinimu House and Home sukasi apie prakutusią buržua porelę, kuriems prireikia kažkokių naujų malonumų formų. Tam reikalui pasirenkama valkataujanti neypatingos išvaizdos moteris. Ir kuomet ateina metas, kai turi įvykti kažkas ypatingo, atsitinka atvirkščiai. Finišas istorijos pasirodė visiškai nupigintas, neįdomus ir neorginalus. O gaila, didžioji pusvalandžio dalis buvo įtraukusi, o per paskutines penketą minučių sugebėjo viską sugadinti.

Antroji dalis pavadinimu Mutant Tool jau žymiai geriau, ypač su pabaiga. Siužetas balansuoja tarp sci-fi (medicininių eksperimentų) ir horror, nes papateikimas vietomis apeliuoja į sick vaizdelius. Be to visas filmas persmelktas depresyvia, outsideriškos visuomenės nuotaika. Manyčiau tokia istorija su narkotikais iš spermos galėtų duoti pagrindo ir ilgesnės trukmės filmui.

Trečioji dalis Bitch, labiau pretenduotų į indie filmą nei horror. Gal paskutinė filmo scena galėtų patekti tarp vienų iš išradingesnių torture epizodų kine.  O visa juosta, tokia maloniai plaukianti, apie eilinę britų porelę su savais nukrypimais, fobijomis, kas ilgainiui perauga ir į visai rimtą nusikaltimą. Nemažai veiksmo klubuose, su kažkokiom a la tamsią pop  muziką grojančiom grupėm, kurių vienos pavadinimas Scum. Apibendrinant, galima teigiamai įvertinti faktą, kad visos trys istorijos labai skirtingos, pateikimas taipogi. Nuobodu nebuvo, rekomenduoti galima drąsiai. Pakutiniu metu nusivilti britišku horror tenka išties retai.

Ne per seniausiai pradėjau pažintį su kultiniu vokiečių nacijos režisieriumi Uwe Boll. Anksčiau didelio dėmesio į jį nekreipiau dėl įvairių video žaidimų ekranizacijų (kurios kažkodėl asocijavosi su blockbuster’iais), už kurias kažkodėl visuomenė jį smerkė, viešai buvo abejojama jo talentu ir t.t. Pirmas Boll’o matytas filmas, taip jau nutiko, kad buvo Rampage ir manau ne vienas sutiks, jog tai tiesiog tobulas mažabiudžetinis mass killer filmas, kurį privalėjo sužiūrėti Breivikas, o Uwe Boll apklausiamas dėl įvykių Norvegijoje, kaip vienas galimų įkvėpėjų.

Suprantama, kad kiti jo filmai nors ir su dideliais biudžetais netrauks iki Rampage, bet iš dar keleto matytų visi verti dėmesio, kad ir koks vienas pirmųjų Blackwoods, su Boll’o etatiniu aktoriumi Michael Pare. Max Schmeling (2010) su pačiu Henry Maske drąsiai priverstų slėptis ir nusiimti kepurę Stalonės Rocky Balboa. Postal (2007) nelabai kuo nusileidžia geriausiems Tromos kūriniams. Far Cry (2008) pasirodė eilinis pigus action filmas, kažkuom primindamas savo nuoširdumu senuosius filipiniečių ar tailandiečių panašaus žanro filmus. Stoic (2009) puikus pavyzdys, kaip galima minimaliom priemonėm sukurti tikrai gerą ir įtaigų filmą. Žodžiu nieko blogo negaliu pasakyti apie naująjį vokiečių kino genijų. Gal į oskarus ir kanų šakeles jo filmai nepretenduos, bet daugelis kultinį statusą tikrai įgis. Be to jis labai tolerantišku ir diplomatiniu tonu, kiek teko pastebėti jo filmuose, pasauliui bando priminti kodėl vokiečiai ėmėsi holocausto.

Po tokios trumpos įžangos į Uwe Boll kūrybą,  manau reikia apžvelgti ir trečiąją Bloodrayne dalį,  labai taikliai užvadintą Third Reich, ir Blubberella. Kas tarp tų filmų bendro – ogi vokiškas racionalumas ir ekonomiškumas. Nepamenu, kad net tokie režisieriai, kaip Jess Franco ar panašaus statuso būtų sumąstę, kad statant filmą pasinaudojus tom pačiomis dekoracijomis, vietovėmis, scenomis bei iškarto sukurti jo parodiją. Yra daug visokių tęsinių, kurių didžiąją dalį sudaro flashback’ai iš ankstesnės dalies, o čia lygiai ta pati scena suvaidinta šiek tiek kitaip ir to užteko dar vienam filmui, tarp kurių siužetinio ryšio praktiškai nelikę. Pirmųjų dviejų Bloodrayne dalių nematęs, bet tai visai netrukdė mėgautis trečiąja. Jeigu bandyti filmą žiūrėti rimtai nusiteikus, manau tektų smarkiai nusivilti. Geriausiai bandyti žvelgti į visa tai kas vyksta, kaip gotikinę nazi occult komediją su truputėliu actiono, gore. Kaip tokiam filmui parinkti puikūs aktoriai – seksuali Rayne įkūnijusi Natassia Malthe, nazi karininką Michael Pare ir a la Mengele prototipą – daktarą Manglerį suvaidinęs Clint Howard, kurio iš pradžių neatpažinau, o pasirodo tai piktasis ledų pardavėjas iš  Ice Cream Man. Į kažkokius siužeto vingius čia veltis beprasmiška, nes to praktiškai atmintyje nelieka ir negali likti. Gal nebent keletas cheesy epizodų. Tai daugiau skirta  reginiui  ir juo galima arba mėgautis, arba jo nekęsti. Kažko tarpinio čia negali rastis, nes tai genijaus darbas :)

Su Blubberella viskas kitaip, nes čia reginio nėra, o yra parodija, kur vietoj seksualiosios Rayne atsiranda riebi Blubberella ir pradžioje filmo ji išties pradėjo su savo juokeliais nervinti, bet tada imi suvokti, kas tai per reikalas (nes prieš abiejų filmų peržiūras nelabai gilinausi apie ką jie) viskas pasidaro visai linksma, ypač kai matai besikartojančias scenas su visai kitokia vaidyba ir visišku kūrybinės grupės nuprotėjimu plėtojant siužetą. Blubberella reikia pripažinti nesižiūrėjo taip gerai, kaip Bloodrayne, bet praleisti tokio reto reiškinio kino istorijoje  nevalia…