Ghm, šis ispanų indie filmas (btw neseniai torrent’uose atsiradęs Monsters irgi priskiriamas prie indie movie) nevisai pasirodė vertas ėjimo kinosalėn, šiaip man kurkas smagiau buvo kinoteatre žiūret Kill Bill: Vol. 2 epizodą su palaidota Uma :) būč nematęs, tai gal ir visai žiūrėtųsi kitaip…
Buried gi realistiškesnis, tik gal dėl oro sustumta tūfta (nežinau, negulėjau karste, tad negaliu pasakyt per kiek baigias oras, mano spėjimas būtų ~pusvalandis), ‘veiksmas’ kas be ko vystosi karste. Šiaip einant buvo įdomu kiek gi visokių situacijų primąstys filmo kūrejas, kad jį žiūrėtume nežiovaudami ir, kaip nekeista, žiovulys visai nejamė, įtampa išlaikyta gerai. Žinoma, teigiamų emocijų filmelis tikrai nepakraus… Tiesa, buvo keletas ir juokingų situacijų :)
Ką tik peržiūrėjau The Walking Dead pre-air’ą (oficialiai pirma serija startuos tik po 10 dienų).
Wow, nicely done vienok. Ir išties. Pradžioj pasirodė, kad serialas tai tėra geriausi gabaliukai paimti tai iš šių, tai iš kitų geriausių zombie filmų, bet kuo toliau, tuo įdomyn…
Šiaip jau ir nėr ką čia spoil’int, panašu, kad žiūralas bus a must kiekvienam zombie movie fanui. O ir šmėžuojantis vardas Frank Darabont („The Shawshank Redemption” jama pirmą vieta IMDb) suteikia tam tikrą pasitikėjimą.
Nieko labai ypatingo, orginalaus ar šokiruojančio čia neteko išvysti, tačiau pasibaigus paskutiniams filmo kadrams likau visapusiškai patenkintas peržiūra. Jau pati filmo pradžia duoda suprasti, kad dalis veiksmo suksis aplink pagrindinių veikėjų praeitį. Tie sugrįžimai atgal pateikiami išmėtytai, nesistengiant nuosekliai paaiškinti kas, kaip ir kodėl. Visa tai padeda iki filmo pabaigos tikėtis paslapčių atskleidimo ir palieka tam tikroje nežinioje. Ir sakyčiau kūrėjams visai pavyko tai įgyvendinti. Pati filmo pabaiga nors ir nenustebino, tačiau paskutinis epizodas, vis dėlto sugebėjo smogti kažkur į pasąmonės vingius. Sakyčiau idealus finišas šiai juostai.
Labiausiai nustebinę siužeto posūkiai – tai įvykiai tame farmhouse. Kai jau atrodytų bus išlaikytos namų su sadistais-žudikais šeimininkais filmuose vyraujančios tradicijos, čia viskas susiklosto truputėlį kitaip ir į teigiamą pusę. Be to šeimynėlė ten įsikūrusi ir auginanti didžiulį vynuogyną tikrai atrodo žavingai. Tik gaila, kad jiems nesuteikta didelių galimybių pasireikšti. O aukos rolę atlikęs vienas nevykėlis, manau visus žiūrovus turėtų nervinti su savo apsiverkusiu, kaltės iškamuotu veidu ir gailesčio jis tikrai nesulauks. O didžiausias filmo minusas, tai į pabaigą išlindę keletas vaizdą gadinančių kompiuterinės grafikos įsikišimų ir kostiumų. Galima viską buvo ir paprasčiau padaryti, bei efektas būt didesnis. Apibendrinant, tai filmas žiūrimas, nors ir ne šedevras. Režisierius George Bessudo dar nelabai žinomas, tiesa jau sukūręs vieną filmą „Lake Dead” (2007), priklausantį festivalinei „8 films to die for” serijai.
Filmas prasidėję prisilaikant šiandieniniams jankių horrorams būdingų tradicijų, netrukus pradeda jų atsisakinėt. Čia kalba eina apie patį siužetą. Pateikimas, aktoriai ir visa kita akimis matoma pusė, nieko stebinančio nepateikia, bet nusivylimo bangos ir nepasiekia. Atrodytų veiksmas nukels į kažkokį užkampį, kur siautėja maniakų bendruomenė, tačiau filmas pradeda skilti į atskirus epizodus, ar net atkiras istorijas, kurias būtų galima drąsiai iškirpti ir sukti kaip trumpemetražinius. Na, bet filmui žengiant į antrąją pusę, koliažas iš tų epizodinių istorijų pradeda dėliotis, ryškėja maniako veidas, praeitis ir beveik nebelieka abejonių, kad pabaiga bus užtvistinta. Ir po teisybei, didesnių netikėtumų nebuvo, bet baigėsi taip kaip ir buvo laukta – įspūdį paliko, bet nenustebino. Visą šią istoriją lydėjo pamišimo rezultato įtakotas aukų skaičius, kurias pateikdami kūrėjai dažną kartą nepagailėjo fantazijos.
Na o iškiliausia filmo dalis vyko, T.Burtono filmus primenančiame name, pilname keisčiausių mechnizmų, net spalvų sodrumas bei niūrumas praktiškai vietomis identiškas kai kuriems jo filmams. O prisiminus mechnizmus, nenorom sušmėkščiojo ir Saw. Nei apie filmo kūrėjus, nei aktorius nelabai, ką galiu pasakyt. Režisierius nepasižymėjęs dar, o aktoriai tai, panašu tie patys einantys iš filmo į filmą, lyg būtų klonuojami. Visumoje filmas tai nėra išskirtinis, bet tikrai pretenduoja prie geresnių iš naujos horror produkcijos.
Reikėtų šį filmą priskirti prie geriausiųjų apie fiktyvius serijinius žudikus. Pradėjus žiūrėti susidarė įspūdis, kad čia bus koks mažabiudžetis, buitine kamera pafilmuotas filmiūkštis. Na, kiek pinigų sukišta į šį filmą tikrai sunku pasakyt, bet faktas, kad prie filmo kūrimo prisidėjo profesionali komanda su įtikinamai suvaidinusiais aktoriais. Įvykiai, pateikiami, kaip pseudo-dokumentika. Poughkeepsie’je, viename name randama didžiulė krūva video juostų, kur užfiksuota vieno maniako žygdarbiai. Didžiąją filmo dalį sudaro visokių FBI įvairaus rango ir profilio pareigūnų, aukų artimųjų, liudininkų komentarai, tyrimų išvados, interviu. Nors vietomis ir pabosdavo, tie jų ivedžiojimai, ar nevilties ir baimės apimtų veidų šmėsčiojimas ekrane, bandant išreikšti skausmą ir tuo pačiu pabandyti žiūrovą įsodinti į jų vietą. Aišku, kad įdomiausia filmo dalis, tai vaizdai iš tų vaizdajuosčių. Žudiko darbo metodai ganėtinai neįprasti, pasitelkiant turbūt visas savo slapčiausių fantazijų galias, ir jas įgyvendinant beveik šimtu procentų. Nėra čia daug kraujo upių, gore. Šie elementai naudojami, tokiu mastu, kiek reikalauja pati situacija.
Siaubą, nepatogumą, pasišlykštėjimą labiau bandoma sukelti pačios situacijos kraupumu, ar beviltišku aukos blaškymusi žudiko rankose. Daug ką bandoma pasakyti, bei atskleisti, kas dedasi serijinių žudikų pasąmonėje, naudojant keistus dialogus tarp aukos ir mėgstančio filmuoti maniako. Artėjant link pačio finišo, jau pradeda jaustis slegianti būsena, tad, kas liečia kūrėjus, manau jie savo darbą atliko puikiai. Tie pseudo tikroviški kadrai, prastos, banguotos kokybės, vis dėlto paleidžia kulką žiūrovui į kaktą, tik manyčiau visiem skirtingo kalibro. Apibendrinant iš asmeninės pusės, tai vienas orginaliausių ir stipriausių filmų apie serijinius žudikus, pranokstantis ir dokumentiką, ir daugelį biografinių vaidybinių filmų apie realius žudikus.
Netikėtai parekomenduota ši 2007 metų juosta paliko tą kreivo japoniško horror su komedijos priemaišom įspūdį ir likau labai patenkintas, kad nepražiopsojau šio perliuko. Japonai paskutiniu metu beveik nenustebina su savom vaiduokliškom istorijom ir nemanau, kad grįž panašių filmų į Ringu, Ju-on klestėjimo laikai. Jie dabar įdomus nebent, jei į savus horror, gore prikiša sunkiai suvokiamų ligotų fantazijų ir visa tai dar atmiešia gera humoro doze. Pastarasis filmas būtent toks ir yra. Irgi sukergta keletas žanrų, subžanrų, nenaudojant kažkokių kraštutinių priemonių pateikiant vieną ar kitą svarbesnį epizodą, viskas saikingai, neperkrauta. Gal tai ir priežastis, kad filmas įtraukė praktiškai nuo pirmos iki paskutinės minutės. Nors kartais jau pradeda atrodyti, kad nusivažiuojama į lankas, bet netikėtas pamišėliškas išsišokimas išsklaido tokias mintis. Tiesa pradžioje pagrindinės filmo herojės, dvi mergiotės, gal ir nelabai suteikė vilties išvysti gerą filmą. Dar tie jų idiotiški telefonai apkarstyti blizgučiais, kažkodėl sunervino.
Bet pasirodo klydau. Visai gerai jos ten žiūrėjosi, o telefonai pasirodo ir buvo viena iš filmo ašių. Didžiausius nuopelnus vis dėlto turėtų prisiimti „blogieji’ filmo veikėjai. Senove atsiduodantis kaimas pilnas nusenusių medkirčių, pas kuriuos tradicija kapoti moterims vieną koją, kad nepabėgtų. Kita veikėja – kovingai nusiteikusi moteris su žirklėmis (tampančiomis tai didesnėmis, tai mažesnėmis) rankose persekiojanti praktiškai visą filmą vieną iš tų mergiočių. Absurdiški epizodai, bei japoniški bajeriai neapleidžia viso filmo metu. Neprijaučiančius japoniškai shyzai, tai nemanau, kad šis filmas nors dalele sužavės. Na, bet gal… :) Režisierius Kenta Fukasaku, yra garsiojo Kinji Fukasaku, sukūrusio garsųjį Battle Royale, sūnus. Tiesa, jis jau pats režisavo antrąją šio filmo dalį, kuri, man didesnio įspūdžio nepaliko. Perkrauta. X-Cross geriau :)
Jau tapo įprasta, kad visi paskutiniais metais pasirodę ispanų horror filmai (ir ne tik) pretenduoja jei ne į šedevrus, tai labai arti jų. Ir vėl naujas horror, ir vėl patys geriausi įspūdžiai, bei maloni pirmoji pažintis su režisieriumi Isidro Ortiz. Filmas priminė tą jausmą, kai žiūrint tam tikrą epizodą, būni prikaustytas laukimo išvysti ką nors gąsdinančio, ar paprasčiausiai mintyse jau būni nusistatęs, kad įvyks ar neįvyks kažkas, tačiau vis tiek epizodas priverčia sustingti iki atomazgos. Kažko panašaus, dažnai ir pasigendama dabartiniuose horroruose, o daugeliu atveju tai labai pravartu naudoti iš kūrėų pusės. Tačiau, talentas tai įgyvendinti ir ne paskutinėj vietoje. Be to aktorių vaidyba, nufilmavimas ir visos likusios filmo sudėtinės dalys be priekaištų. Perskaičius pavadinimą, pirmoji mintis šovusi galvon, tai Cronenbergo 1975m. „Shivers”, bet laimei su šia juosta jokių bendrų sąsajų nėra.
Dėmėsio, toliau mažumėle paspoilinsiu!
Pagal filmo pradžios epizodą, tikėjausi visai kitokį filmą išvysti, kažką su postapokaliptiniu pasauliu, mutantais ir dar visokiais velniais. Tačiau toliau sekę įvykiai paliko visiškoje nežinioje į kurią pusę pasisuks siužetas. Lyg ir pradėjau tikėtis kokio vaiduoklio ar ateivių, tačiau nelemta jiems čia buvo apsireikšt. Gan realistiška istorija buvo atpasakota, kuri galėjo ir būt pateikta, kaip paslaptingas buitinis detektyvas. Laimei to neįvyko, ko pasėkoje turim puikų horrorą, galintį lygiuotis (o gal ir pralenkti) į garsųjį „Descent” (2005). Pirmieji tos mergaitės tiesioginiai pasirodymai ekrane ir grąžino tą nepatogaus laukimo pabaigos jausmą. Paskutinis filmo trečdalis, jau nebuvo toks paslaptingas, tačiau su nekantrumu laukiau, kaip viskas išsiriš. Pati pabaiga pasirodė šiek tiek, per daug kupina teisybės, bet paskutinis kadras maloniai nuteikė, suteikdamas vilties išvysti pratęsimą. Nors labai tikėtina, kad holivudas gali nugriebti teises į remeikinimą ir pratęsimas bus amerikietiškame variante. Vienareikšmiškai – filmas vertas jūsų dėmesio.
