Kaip jau tapo įprasta, į metus keletą kartų sulaukiame išskirtinių dovanų iš Prancūzijos. Kaip ir galima buvo tikėtis, jau klasika tapusio „Inside“ kūrėjai Alexandre Bustillo ir Julien Maury priverčia antrą kartą jiems ploti, už tikrai išskirtinę juostą. Filmo įžanga galima prilyginti įprastam ramiam europietiško filmo braižui. Mergina pradeda dirbti senukų slaugytoja, važinėja po jų namus ir kaip pridera veiksmo minimaliai. Kuomet apsilanko nusenusios ir ant aparatų pajungtos buvusios šokių mokytojos keistai niūriuose namuose, tampa aišku, kad visas veiksmas vystysis toliau būtent čia. Prasidėjus tam įtemptajai filmo daliai, ta europietiškų dramų nuotaika kaipmat išgaruoja. Kažkiek gal pereiname prie tradicinių filmų apie namus su savo paslaptimis, bet reikia pripažinti įvykiai čia pradeda rutuliotis ant tiek netikėtai, kuomet net kartais sunku susivokti ką bežiūri. Tame name ypatingai susipina horror žanrų ar subžanrų detalės, tačiau rezultatas gaunamas teigiamas.

Dar liaupsės režisieriams už labai įtikinamai perteiktą pačio namo vidaus atmosferą, plius ypatingas ir ilgam įsimintinas komponentas – iškamšos. Jos čia tikrai kraupios. O pagrindinis filmo arkliukas sakyčiau balerinos. Jas galima palyginti nebent paėmus „Black swan“ baleriną ir ją sukergus su Silent Hillo seselėmis. Skirtingai nei savo ankstesniame darbe „Inside“ režisieriai su gore elementais elgėsi ne taip tiesmukiškai, viskas atlikta labai subtiliai ir nepalieka po peržiūros tai įsimintina, kaip pavyzdžiui buvo su „Inside“ Tiesa ir pats filmas visiškai skirtingas, neskaitant to kad ir čia viskas vyksta praktiškai viename name.

Tas bandymas vaikščioti po subžanrus ir ieškoti kažko naujo nuteikia, kad ateityje galima sulaukti dar ne vienos įspūdingos juostos iš šio tandemo. Kiekvienas naujas priėjimas prie jau tapusių įprastų horror filmų siužetinių detalių iš ties pradžiugina ir palieka viltį, kad naujų idėjų režisieriams dar ilgai nepritrūks. Filmas net neabejoju kad bus vienas iš pagrindinių pretendentų tarp metų geriausiųjų.

http://www.youtube.com/watch?v=7UxQg6j1AE8

Ispanų režisierius Juan Carlos Fresnadillo, kuriantis ne visai ispaniškos dvasios horrorus, bandė pasitelkęs nemenką biudžetą mus kažkuo nustebinti. Manau jo visos asmeninės galimybės sukurti kažką ypatingo pasimatė “28 weeks later”. Filmas buvo neblogas, bet ne daugiau. Po teisybei nelabai ir pamenu kas ten buvo, ko nepasakysi apie Boyle sukurtą pirmąją dalį. Po “Intruders” ateityje iš šio režisieriaus tikėtis galimų horror šedevrų neverta, nes tai paprasčiausiai vidutinybė visoje horror režisierių hierarchijoje. Turint tokį biudžetą galima tikrai daug, nors čia panašu visi pinigai nuėjo ant Clive Owen, tačiau pastarojo aktoriniai sugebėjimai ne tik, kad filmo negelbėjo, bet ir pats paliko eilinio aktoriūkščio įspūdį. O iš jo buvo galima laukti daug.

Iš pačio filmo tikrai nieko ypatingo nesitikėjau, tačiau ir negavau . Filmas labiau skirtas gąsdinti vaikams, apie per košmarus pas juos ateinančius monstrus. Taip visa istorija ir praslenka. Lyg turėtų gąsdinti, bet iki tarkim James Wan sukuriamos atmosferos oi, kaip toli. Pats vaikų įsivaizduojamas monstras labai jau neišskirtinis, panašus į vaikščiojantį tamsoje skudurą. Tad vienas pagrindinių filmo komponentų buvo ne visai pavykęs, kas manau ir įtakojo laviną apatiškų emocijų į kūrėjų pastangas. Baigiant lieti kritiką, ant šio nekalto režisieriaus kūrinio, reikia pripažinti, kad tai nėra visiškas mėšlas. Vis tik išlaikytos dauguma klišių gan aukštame lygyje. Gi jau vien aktoriai negadina bendro vaizdo. Bet filmas spėčiau skirtas jaunesniajai, modernesniajai auditorijai, mėgstančiai labiau nulaižytą, pagrąžintą šių dienų horror produkciją.

Treileris šiek tiek intrigavo, o pagaliau ir pasirodė Tamsiausia Valanda, fantastinis veiksmo filmukas apie energetinius ateivius puolančius maskvą. Šiaip jau treilerį pažiūrėti ir užtenka žinokite, pats seansas didesnių siurprizų ir nepateikia, filmas yra kvailas, nelogiškas, o taip pat neveikia net ir kaip besmegenė pramoga.

Gaila, nes ateivio, kaip energijos impulso idėja buvo tikrai nebloga, jau vien pati savaime. Mes įpratę matyti įsibrovėlius kaip kažkokį humanoidą, ar kokį gleivėtą šlykštų gyvį, kodėl gi tai negali būti tiesiog beformė energija? Tokią gerą natelę užgavęs Darkest Hour vėliau susimauna ne tik su ja (ateiviai pasirodo esantys kažkokie metaliniai aštunkojai su elektros-energijos burbulu-skydu), bet ir su viskuo kitu kas galėjo šitą filmą ištraukti.

Smagu, kad veiksmas vyksta didelėje, apleistoje Maskvoje, nors pagrindiniai veikėjai tėra būrelis sunkiai mėgtinų amerikonų. Sutikti rusai vėl panašesni į amerikonus, vaidinančius rusus, nei kažką nors kiek primenantį tikrą rusą. Nešneku jau apie mokslinę ar šiaip loginę veiksmų seką. Galiausiai mėginu pavirsti vaiku ir įtikinti save, kad žiūriu kažką pramoginio, alia Transformerius, tačiau ir čia džiaugsmo randu mažokai. Kai filmas bando būti herojiškas ar dramatiškas ima imti juokas, kuris tampa isterija prasidėjus pabaigos titrų muzikai.

Būtų liudna, jei nebūtų juokinga, pagal konceptą norėtus lygint su kokiu War of the worlds, bet, nors ir suprasdamas, kad čia žymiai geriau, turiu dėti Darkest Hour prie tokių pastarųjų sci-fi „šedevrų” kaip Skyline, ar Battle: LA. Galėtumėt jau liautis su šitais, rimtai.   Ar ne? … Laukiame Battleship su Rihanna :D
3/10

Režisierių Robin Hardy dabar bus galima sieti su viena iš keistesnių, netgi mistiškesnių istorijų kine. Retas atvejis, kai režisierius po trisdešimt septynerių metų sumąsto susukti savo pirmojo filmo  antrą dalį, kuomet  per visą tą laikotarpį sugebėjo suregzti  tik vieną filmą. Kulto „Wicker man“ (1973) pristatinėti nereikia, negana to, kad dar ir Holivudas su N.Cage padarė jo remeiką. Prieš „Wicker tree“ peržiūra aišku buvo naivu tikėtis, kad režisierius sugebės pakartoti pirmojo filmo sėkmę, tačiau nusivilti taipogi nebuvo kuo. Viskas daugiau mažiau normos ribose.

Istorija panaši. Religija, paslaptingas keltų palikuonių kultas nuošalioje vietovėje Škotijoje. Aukų rolės šįkartą atitenka Jėzaus vaikams iš Teksaso (country dainininkei ir kaubojui), bandantiems atvesti į teisingą kelią tamsuolius škotus. Visa aplinka, gamtos vaizdai iš kurios tarsi sklinda senasis folk muzikos garsas, retkarčiais įspūdingai sudrebinantis slenkančius veiksmo kadrus, tikėjimo ir pamišimo išpuoliai, tarsi atkartoti iš „Wicker man“, tačiau tai visiškai netrukdo mėgautis reginiu. Retkarčiais atrodo, kad abu filmus žiūri vienu metu, kuomet prisiminimai ir palyginimai  susipina su vaizdais ekrane, gaunasi visai įdomus rezultatas ir visiškai neerzinantis, kaip dažniausiai nutinka panašiais atvejais. Dar nejučia iškilo ir ne per seniausiai matytas „Kill list‘, kur taipogi teko susidurti su paslaptingaisiais britų saloje tykančiais kultais ir manyčiau esminis tarp jų skirtumas, kuomet prieinama prie paslapties – brutalume. „Wicker tree“ praktiškai jo nėra, viskas atlikta žiauriai, tačiau bandant pateisinti, iškeliamas nemirštantis senasis tikėjimas, visiškai nesureikšminant ir nesimėgaujant mirties scenomis. Tai tarsi savaime suprantama įvykių seka.

Bandant filmą sukritikuoti ar menkinti, galima rasti eilę silpnokai išpildytų scenų, logikos trūkumo, per didelio naivumo, kad ir iš jankių pusės. Bet žiūrint visi tie minusai pasilieka antrame plane ir  paprasčiausiai besimėgauji paprastu, kažkuria prasme mielu reginiu. Manyčiau ir neofolkerių visuomenės atstovai išsimarginę runomis, turėtų taipogi nespjauti į antrąjį R.Hardy bandymą sukurti jiems kultinį filmą. Gražus gestas, kad pakviestas bent vienai scenai nusifilmuoti jau visiškai susenęs Christopher Lee, be kurio „Wicker man” tikrai nebūtų toks, koks buvo. Jo kaip ir pakaitalas „Wicker tree” Graham McTavish, tikrai neperspjovė Ch.Lee savo aktoriniais pamišimo sugebėjimais.