Kartais visai pasiilgsti tų japoniškų nesveikos fantazijos gore pavyzdžių. Paskutiniu metu vis sunkiau tikėtis išvysti kažką panašaus į „Tokyo Gore Police” ar „Robo Geisha”, bet su laiku vis dar išmeta kažkokių panašių atliekų, pasimėgauti ar tai prisiminti to žanro šedevrus. Iš „Horny House of Horror” nieko doro nelaukiau, tai manyčiau viena iš priežasčių, kad filmas nenuvylė, nors momentais darės velniškai nuobodu.

Režisierius Jun Tsugita niekuo dar nepasižymėjęs japoniškoje horror beprotybėje. Čia kaip ir pirmas rimtesnis jo bandymas mus pralinksminti. Pats filmas balansuoja tarp erotikos ir comedy gore. Kažkokių labai originalių sprendimų kūrėjai nepateikė, na bet vaginos su dirbtiniais dantimis, nukasti, nupjauti peniai ir trykštantys kraujo fontanai, kovos Bruce Lee stiliuje, sushi su gyvu peniu ir dar panašūs bandymai kažkuom nustebinti galima sakyti padarė filmą žiūrimą, nors didesnių emocijų nesukėlė. Praktiškai viskas vyksta vienoje erdvėje – ypatingame masažo salone, kuriame kainos labai mažos, vykdomos akcijos, galima laimėti pagrindinį prizą  ir dar priedo savininkas tiesiogiai susijęs su pragaru. Masažuotojų išvaizda nėra atstumianti, tad akys didesnio nuovargio nepatyrė. Šį kartą prie filmo tokių linksmų šalutinių veiksnių galima įvardyti japoniškąją cenzūrą, kuomet juodas vos įžiūrimas taškas atsirasdavo net tolimiausiose ekrano kampeliuose. Taip ir likau po teisybei nesupratęs – ar čia toks humoras, ar čia iš tiesų taip reikėjo.

Pats filmo siužeto plėtojimas paliko slogų įspūdį. Net neabejoju, kad koks Noboru Iguchi su panašiu biudžetu, būt išspaudęs dar vieną savo šedevrą. O šiuo atveju beliko tik besiblaškantis bandymas padaryti mums įspūdį  su linksmu erotiniu gore šou. Sužiūrėta, nusivylimo dėl valandos su trupučiu nėra, bet nuo ovacijų linkęs susilaikyti.

Akivaizdžiai nedidelio biudžeto filmas, kuris pasirinktas peržiūrai dėl puikaus posterio ir režisieriaus Jay Lee, pasižymėjusio su „Zombie Strippers”. Per daug iš filmo nesitikint, vis dėlto privertė sunerimti, kada prasidės tas horror, nes vieną trečdalį filmo teko stebėti tik dviejų draugių idiotiškus dialogus apie jų gyvenimo nesėkmes, svajones, alko/narko kliedesius bei didžioji dalis veiksmo vyko klubinėje  aplinkoje. Kitą trečdalį – kaltės jausmo apsėstą ir degraduojančią nekalto veido Alyce, narko dilerio gyvenimiškos patirties pasakojimus ir dar visokių žemesnio visuomenės sluoksnio amerikiečių bereikalingas apraiškas ekrane.

Jau slenkant į filmo pabaigą pradėjo pabosti ta gyvenimiška drama, bet laimei kažkas nušvito pagrindinės veikėjos galvoje ir paskutinės, bent jau penkiolika minučių visokeriopai atpirko sugaištą laiką. Liūdnai-linksmas gore, apatiškos žudymo scenos įgavo visai keistą pavidalą. Kažkuom priminė neblogą 2004-ųjų filmą „Chainsaw Sally”. Filmo orginalumą galima įžvelgti nebent kad iš socialinės, buitinės outsiderių dramos įvykdomas netikėtas perėjimas į galima sakyti gore komediją su be galo gera ir įkvepiančia pabaiga ir paskutine filmo fraze. Aktorė Jade Dornfeld, didele dalimi prisidėjusi prie filmo teigiamo įvertinimo, horror žanre niekuom nepasižymėjusi, bet manyčiau su savo nekaltu veidu galėtų ir dažniau pasirodyti filmuose apie maniakus. Pačio filmo ypatingai nerekomenduočiau, nes net neabejoju, kad daugumą gali užknisti valandos įžanga į penkiolika minučių filmo, bet jei per daug neerzina nepavykę mažabiudžetiniai bandymai sukurti kažką ypatingo kine, tai manau sužiūrėsite ir liksite bent jau nenusivylę :)

Vis dėlto pavyko ištaikyti sužiūrėti „11-11-11” dar nepasibaigus tai ypatingai datai. Galima buvo tikėtis, kad peržiūros metu atsivers blogio vartai, kas nors pradės lįsti iš ekrano, suskambės durų skambutis, atsivers čakros, bet galiausiai į antrą filmo pusę nuo tvyrančios įtampos teko užmigti, tad kas tuo metu dėjosi nelabai įsisvaizduoju… Beliko prisiversti atsukti filmą atgal ir įdėjus pastangas sužiūrėti iki galo.

Remiantis peržiūros eiga, galima be vargo priimti sprendimą, kad filmas – nekoks. Kas labiausiai ir nustebino, kad su pakankamai neblogu siužetu susuktas toks nykus reginys. Pirmasis pavojaus signalas, kad su filmu ne viskas gerai – tai rašytojo personažas su tokia dramatiška veido išraiška, nuo kurios jau po keleto minučių pasidarė bloga ir negana to, apsiprasti su tuo verkiančiu veidu nepavyko. Kai pagrindinis filmo veikėjas taip nervina, tai be abejo atsiliepia ir kitiems filmo elementams – Barcelona pafilmuota belekaip, okultinės scenos su guminiais veidais taipogi susižavėjimo nekėlė, o didžioji dalis vyksmo aplamai nekėlė didesnių emocijų ir susidomėjimo. Vienintelė užkabinusi vieta – tai sekimo videokamera nufilmuoti vaizdai. Gaila kad filmas suteikė daug nusivylimo, nors siužetą vis tiek vertinu labai teigiamai. Viena pagrindinių priešiškos pozicijos filmo atžvilgiu priežasčių aišku gali būti ir didelė reklamos kampanija, sukėlusi didelius lūkesčius. Bet šį kartą manau tai padarė meškos paslaugą.

Nors daugiausiai šioje situacijoje kritikos strėlių nusipelno režisierius Darren Lynn Bousman, kuris aukštai iššoko ir išsikovojo skambų vardą su „Saw 2”, tačiau įvertinus, kad ant puikios James Wan idėjos ir įdirbio su pirma dalimi, nereikia tiek daug talento frančizės būdu iškepti dar keletą panašių produktų. Pirmos abejonės Bousman talentu buvo su „Repo! The Genetic Opera” (2008). Pagal treilerį ir aktorių sąstatą lūkesčiai buvo dideli, vėl įdomi filmo idėja, tačiau bežiūrint reikėjo save įtikinėti, kad tai nėra blogas filmas. Apie „Mother’s Day” galiu bloga pasakyti tik tiek, kad tai remeikas ir neverta gaišti laiko, jei matei puikią 1980-ųjų juostą. Tad po tokių nusivylimų, tokios išskirtinės datos proga iš Darren Lynn Bousman ateityje nieko gero nelaukiu ir tai manau pagrindinis filmo „11-11-11” atradimas.

Amerikiečiai su rusais kovoja ne vien kosminiuose pasiekimuose, bet ir pseudodokumentikos apie kosminius žygdarbius kūrime. Po keletos minučių „Apollo 18” peržiūros iškilo įsimintina rusų pseudodokumentikos juosta Pervye na Lune (2005). Drąsiai galima įvardyti, kad amerikiečiai nusriegė pačią filmo idėją, nors pas rusus su horror žanru nieko bendra. Neskaitant to, kad pats filmo užmanymas nenustebino, bet visas istorijos pateikimas įdomus, įtraukiantis. Siužetas užsuktas be galo įtikinamai, kad kartais net pagalvoji, o kodėl nepatikėjus? Kai per daug nesidomi kosminiais pasiekimais, savaime iškyla klausimas kodėl tiek metų žmonės neišsilaipina mėnulyje…

Pati filmo įžanga greit pabodo akiai apsipratus su slenkančiais pseudodokumentiniais kadrais, nes ir taip aišku buvo, kad tikroji pradžia bus, kuomet jie išsilaipins mėnulyje ir ten kažkas prasidės. O prasidėjo viskas palengva, su neblogu garso takeliu, neaiškiais ryšio traškesiais ir pėdsakais mėnulio paviršiuje. Nuo to momento atsiranda ir įtampa, neapleidusi viso vojažo mėnulio paviršiumi metu. Vietomis teko prisiminti net Camerono „Aliens 2” scenas, kuomet ten būrys brovėsi į jų urvą ar italų „Contamination”. O išskirtinės filmo vietos, kurios manau ilgesniam laikui įsirėš atmintin – pirmieji mėnulio gyvybės formos apsireiškimai, kurie tikrai buvo nelaukti stebint kosmonautų krypavimus mėnulio paviršiumi.

Skirtingai nei filmo pradžioje pateikinėjamų kadrų koliažai, šiek tiek nervino ir nekėlė jokio susižavėjimo, tai mėnulyje viskas pasisuka teigiame linkme. Didžioji dalis prifilmuotos medžiagos verta pasigėrėjimo ir nėra jau toks labai amerikietiškai produkcijai būdingas pateikimas. Spėju, kad tai ispanų tautybės režisieriaus Gonzalo López-Gallego nuopelnas, kuris jau spėjęs Ispanijoje susukti „King of the Hill” (2007) bei dar keletą filmų. Turbūt amerikiečiai įvertino režisieriaus talentą ir numetė jam 5 limonus susukti kažką didingo apie narsius amerikiečių astronautus. Ir manau neprašovė – filmas jau surinko apie 17 milijonų ir tai dar nepabaiga. Bet kokiu atveju, filmą galima priskirti prie būtinų peržiūrėti 2011 metų horror pavyzdžių.

Prieš peržiūrą buvau 110 procentų įsitikinęs, kad filmas pranoks lūkesčius ir laukiamas nesveikas režisieriaus fantazijas. Deja, taip ir nutiko. Nesitikėjau tiek purvo, ypač po to, ką mačiau pirmoje dalyje. Režisieriaus įvykdyti radikalūs pokyčiai tarp abiejų dalių aplinkų ir kuriamos filmo atmosferos, verti atskirų pagyrų ir talento pripažinimo.

Pirmoje dalyje, kur viskas sterilu, tviska modernia prabanga, savim pasitikinčios išvaizdos daktaras stilingai įrengtame kabinete-chirurginėje profesionaliai pjausto savo eksperimento medžiagą… viskas labai artima medicininiam horror žanrui. Antroje dalyje, nors ir siužetinė linija su pačia idėja panaši, bet čia atsiduriame purve, kur kapstosi esantys arčiau visuomenės dugno piliečiai. Jokios šviesos prošvaiščių čia nesimato, tik apsuptas tamsa, chaotiškai suplanuotas artėjimas link  iškrypusio tikslo, laužančio žmonijos priimtus stereotipus ir bandant pramušti kai kuriuos tabu, net horror žanre. Tiek pačio gore srityje, tiek bendrame siužeto kontekste, yra nemažai vietų, kurių privengia kiti režisieriai arba tai daroma su cheesy prieskoniu, o čia to nėra, viskas perdėm rimta ir nė velnio nekelia šypsenos, nors pats siužetas atrodytų to reikalautų.

Manyčiau viena pagrindinių priežasčių – aktorius Laurence R. Harvey, prieš dešimtmetį filmavęsis vaikų tv laidose, o dabar atrastas režiseiriaus Tom Six, tobulai įkūnijo tikro pirmos „Human Centipede” dalies fano-maniako, dirbančio požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, gyvenančio su mama, turinčio bjaurų kūną ir veidą bei krūvą kompleksų, tačiau vardan kilnaus tikslo pasiryžęs viskam. Dr.Heiterio idėja įgyvendinama žymiai sėkmingiau ir su didesniu skaičiumi  šimtakojo dalių, tarsi bandant įrodyti, kad ne profesiniai įgūdžiai lemia sėkmę, o užsispyrimas ir negailestingomis priemonėmis siekiamas tikslas.

Taipogi išskirtinis filmo elementas – sequelo pateikimo idėja. Lyg ir neteko aptikti tokio genialaus dalyko, kad antra dalis prasidėtų, kaip pirmos dalies peržiūra per laptopą ir jas sietų tik pats filmo perkėlimas į realybę. Tiesiog tobulas marketinginis triukas, nors abejoju ar daug kas imsis žiūrėti nuo antros dalies, tačiau daugeliui kitų hororrų su n-skaičiumi dalių, tai labai padėtų pagerinti savo pardavimus. Jau dabar galima su nekantrumu laukti, kokiu būdu mums bus pateikinėjama trečioji dalis, nes jau kažkokie veiksmai vykdomi ir planuose 2013 metais turėsime dar vieną dalį. Kad užstrigtų tokio orginalaus horror filmo išleidimas manau labai nerealu.

P.S. Puiki Kiro apžvalga čia.

Panašu, kad Wrong Turn pradeda laikytis tradicijos – kiekvienai sekančiai daliai sukurti kažkokią atskirą temą ar aplinką. Antroje ir trečioje dalyje matėme realybės šou ir pabėgusius kalinius, tik veiksmas vyko dar tame pačiame miške. Ketvirtoji jau imasi psichūškės pastato žiemos metu ir ten praleidžiamas visas laikas su trimis freakais-kanibalais. Sekančios dalys, manyčiau, persikels į lėktuvą, traukinį, laivą,  kokius dangoraižių ofisus, vėliau freakai-kanibalai gal sutiks ateivius, juos suvalgys, įgaus dar daugiau galių, susikaus su visa Amerikos armija… Bet visa tai ateityje.

Galima garantuoti – Wrong Turn dar ilgai nesibaigs. Manau daugeliui visai mielai žiūrisi tie gajūs padarai. Ketvirtąją dalį imasi režisuoti Declan O’Brien, tas pats režisierius sukūręs trečiąją. Trumpai įvertinant, nei sužavėjo, nei nuvylė tai ką pamačiau. Paprasčiausiai viskas taip ir privalėjo būti, nes pritempti prie geresnio reginio nėra būtinybės, o poslinkių į blogąją pusę kaip ir nepastebėjau (na gal keletas nevykusių gore scenų, kurių buvo galima aptikti ir trečioje dalyje). Siužetas prasideda su priešistore psichūškės patalpose, paskui peršokama į šiuos laikus ir vėl grįžtama ten pat, tik su būriu skanių studentų. Kas ten vyko, manau savaime aišku, bet kad negalvotume, jog freakai-kanibalai labai  banalūs, jie atsidėkodami visiems prisivertusiems žiūrėti ketvirtąją dalį, pasistengė surengti ir šiokį tokį kulinarinį šou. Tokių linksmų ir idiotiškų vietų filme apstu, bet tai išėjo į naudą.

Dar įdomus pastebėjimas – vėl tas amerikietiškos tolerastijos proveržis su dviem lesbėm, kuri viena siauraakė, kita negrė. Į pilną komplektą betrūko gėjų porelės – žydo ir arabo. Kitas atvejis –  viena moralizuotoja, iš paskutiniųjų bandė įrodyti, kad sudeginti freakų negalima, nes mes ne tokie, kaip jie, mes žmonės. Bet po kelių minučių pati su didžiausiu įniršiu peiliu bado kūną. Tokių epizodų sutinkame dažnai, tik va įdomu, kodėl ypač dabartiniuose amerikietiškuose horroruose ypač dažnai naudojamos tos epizodinės nekaltos klišės… Wrong Turn 4 įvardinčiau kaip linksmiausią dalį. O pabaigoje skrendančios dvi nusiminusios galvos privertė net nusišypsoti. Belieka laukti penktosios, kuri tikiuosi jau neužilgo.