Po pirmų filmo kadrų susidaryta nuostata, kad žiūrėsiu pigiai sukaltą, nuobodų, su pretenzijomis į videoart, trashovą filmą, kur nevykę bandymai kažką išlaužti rimtesnio siužete dažniausiai būna apgailėtini. Bet jau vien pradedant filmui įsivažiuoti, šios priešlaikinės nuostatos pradėjo staigiai tirpti, ir po pirmų dvidešimties minučių buvau pasinėręs į alkoholiko-rašytojo užvestą beveik detektyvo vertą tyrimą apie savo nusižudžiusią žmoną bei praeities įvykius, o kad būtų įdomiau čia dar įtraukiamos antgamtinės jėgos, demonai, paslaptingi namai.

Filmas juodai baltas, bet labai tinkamai panaudotas spalvų atsiradimas, kuomet pagrindinis herojus iškeliauja į savo alkohaliucinacijas. Po tokių režisieriaus sprendimų pasijunti tarsi žiūrėtum kokį septyniasdešimtųjų eurotrasho pavyzdį su erotizuotomis šėtoniškomis kulto apeigomis. Bet tai ne vienintelis toks nuklydimas filme į praeitį. Vien jau garso takelis plaukiojantis nuo  industrinių šnaresių iki 50’ųjų sci-fi/horror garso takelių su skraidančias lėkštes primenančiais garsais. Silpniausia filmo sudėtis – aktorių vaidyba, kuri didžiąja dalimi buvo gal ir prikolna, bet filmui tai didelių pliusų nepridėjo. Gal keletoje vietų ir susižiūrėjo tas pagrindinio aktoriaus bandymas įsikūnyti į savo personažą. Nors tiesa pasakius, actiono scenoms tai visai nemaišė ir kova prieš vemiantį demoną su kojų protezais – tokia vaidyba labai šauniai suėjo. Vietomis susižavėjimas įvykiais ekrane buvo beveik tolygus kokiam „Evil Dead”.

Vertinant siužetą, tai scenaristai (pats režisierius Jon Springer ir Harrison Matthews) tikrai iš peties padirbėjo, nes siužetas vertas tikrai didesnio filmo biudžeto. Nėra tokia kvaila, banali istorija, kaip dažniausiai nutinka šiandieniniame remake amžiaus horrore. Režisieirius Jon Springer 2003 jau buvo susukęs juostą „Living Dead Girl”, bent IMDb neblogai įvertintą, su tuo pačiu pagrindiniu aktoriumi Mark Borchardt. Po „The Hagstone Demon” manau galima tikėtis ir daugiau Jon Springer horror filmų. Matosi fantazijų, idėjų, kaip panaudoti horror klasiką žmogus turi sukaupęs nemažą arsenalą.

Ne taip dažnai aplankančių norvegų horror’ų stengiuosi nepraleist, nes praktiškai be išimties jie sugeba kažkuo nustebinti, ar tai įdomiai atkartoti tradicines žanro klišes pridėdami skandinaviško kino akcentų. Didesnių nusivylimų kaip ir neteko apturėti su norvegais. Tiesa, verta paminėti, kad „Dark Souls” nėra jau toks visai norvegiškas filmas, nes režisierių tandemas César Ducasse ir Mathieu Peteul yra prancūzai, kadaise sukūrę klipą Aphex Twin, vieną sci-fi shortą Cryo, bei 2004 metais pagal Philip. K Dick ekranizavę „Lies inc.” Kokie vėjai juos nupūtė į Norvegiją nelabai aktualu, bet rezultatas gavosi labai skandinaviškas.

Filmas prasideda žudiko su grąžtu rankose išpuoliu. Aišku pirma mintis, kad bus kokia serial killer istorija, leidžianti prisiminti „Driller Killer” , „Toolbox Murder”. Bet veiksmas pradeda suktis visai ne pagal planą. Ir taip praktiškai visą filmą, nuo serial killerio prie maniakų, su lakia fantazija kaip Jefrey Dahmer, toliau gyvieji numirėliai, tada revenge nuotaikos, moksliniai eksperimentai, tai kaipgi be jų, ligoninės, zombių besispjaudančių nafta atakos (tai beje viena labiausiai nustebinusių filmo idėjų), kovos industrinėje aplinkoje ir artėjimas apokalipsės link. Kaip galima suprasti, režisieriai siužetą sukonstravo iš daugybės horror žanrų skiaučių ir tai jiems visai neblogai pavyko. Didžiausiu filmo minusu įvardinčiau įtampos stoką ir pagailėta gąsdinančių vietų, kurių čia galėjo būti apstu ir tai būtų padėję filmui tapti impulsyvesniu. Čia nors ir visko daug, bet nuobodžių duobių režisieriams išvengti nepavyko, priedo biudžetas matėsi ne toks ir mažas surinktas. Na bet tarkim tai europietiškas kinas ir negali pykti jei žmonės užsimano kartais giliai susimąstę paspoksoti į tuštumą.

Už patį siužetą kūrėjams galima paploti. Retai pasitaiko tokių sąlyginai paprastų, bet orginalių siužetų, su daugybe užuominų kitiems darbams. Kad ir naujų idėjų stokojantiems zombie filmams tai galėtų būti stimulas sukurti kažką novatoriškesnio bei pradėti naują zombie kino erą.

Priešmirtinis, neperseniausiai mirusio prancūzų vienos iškilesnės horror figūros Jean Rollin filmas tarsi užbaigė to poetiškojo erotinio horror kūrėjo kelionę. Filmas nors ir nesugebėjo stipriai trinktelėti durimis išeinant, bet tarsi privertė prisiminti ką sukūrė Rollin ir jo vaidmenį ne tik pačioje horror chronologijoje, bet ir neabejotiną įtaką gotų subkultūrai. Nėra ko daug norėti, kai biudžetas 150 tūkst. euro.

Filmas inspiruotas Hammer produkcijos garsaus filmo „The Gorgon”, kur taipogi veiksmas sukosi apie moterį su besiraitančiomis gyvatėmis ant jos galvos. Filmas prancūzų kalba, tad pilnai suprasti siužetą nelabai pavyko, bet šiuo atveju, tai tikrai šalutinė filmo dalis. Verčiau buvo galima pasimėgauti ta tradicine Rollin filmų atmosfera, teatraliniais aktorių bandymais pasakyti kažką svarbaus, kas galiausiai nuplaukia kaip visiškai bereikšmiai žodžiai, o visas dėmesys susifokusuoja į vaizdą, kuris ir yra manyčiau 80 procentų Rollino filmų varomoji jėga. Net vampyriniai senieji jo filmai visiškai kitokie – persmelkti prancūzų naujosios bangos kino, erotikos, kapinių, kraujo ir praktiškai nenaudojant prievartos ir agresijos. Tuo manau ir žavus Rollin’o kurtas horror’as, kurio niekas nekartojo ir nesistengė kartoti. Iš jo matytos kūrybos gal išskirčiau tik „Grapes of Death” ir „Zombie Lake”, kur vienas labiau traukė link zombinių linksmybių, o kitas prie visiško trasho, kaip vienas linksmesnių zombie filmų.

Grįžtant prie „Le masque de la Méduse”, viena filmo pusė labai priminė senesnį jo filmą „Iron Rose”, kur praktiškai visą filmą porelė blaškėsi kapinėse tarp antkapių. Čia ir kažkas panašaus. Veiksmo minimaliai, pagrinde tik Meduse pasirodymas išjudina į tuštumą nukreiptą siužetą, erotinės scenos, be kurių nelabai ir begalima įsivaizduoti Rollin filmo. Filmo rekomenduoti nesiryžčiau, jei neturite kažkokių sentimentų eurotrashui ar Rollino talentui. Tačiau po peržiūros savaime priėmiau sprendimą sužiūrėti dar nematytus režisieriaus filmus, kurių galima atkapstyti ne tiek ir mažai. Reikės užmesti akį ir į jo softcorinį periodą.