Filmą įvardinčiau kaip švedų atsaką norvegams į jų „Cold Prey” („Fritt vilt”) sukurtą 2006 metais, kuris jau spėjo taip išpopuliarėti, kad sukurta net trečia dalis. Ar tai geresnis, ar blogesnis filmas čia jau spręsti kiekvienam, bet vertinant objektyviai, juos drąsiai galima įvardinti, kaip vertus vienas kito. Pagrindiniai panašumai – tai maniako išvaizda, sniegas ir skerdynės.

Švedai tai įgyvendino su žymiai mažesniu biudžetu, kuris akivaizdžiai jaučiamas. Tai atsiliepė ir pirmai filmo pusei, kai įvykių laukimas užtruko per ilgai, nes jau pačios, kad ir neblogai atkartotos 80’s slasherių atmosferos nuotaikos ėmė gesti, bet laimei neprigeso ir likusią filmo dalį apturėtas įtikinamas maniako solo su kirviu. Daug scenų kažkur matytos slasher žanro klasikoje, tačiau čia perteiktos daugmaž panašiai, ben jau kompiuterinės grafikos patobulinimai, jeigu jų buvo, akių nebadė ir neerzino.

Viskas prasideda daugmaž tradiciniu scenarijumi – mergina atvažiuoja į bendradarbio pasiūlytą kaimo namelį praleisti ramaus savaitgalio, per pūgas sunkiai jį suranda, bet pabuvus keletą valandų, pasidaro nejauku ir išvyksta į vietinį barą pasižmonėti. Sutinka keletą buvusių draugų, pakalba apie nieką, bare pasirodo visiems labai nuobodu, netgi nuobodžiau už seną namą, tad visi nusprendžia vykti pas ją… Va šita filmo dalis vystėsi nuobodžiai, bet gerai, kad dar nieko nebuvo aišku, kas tame name, tai beliko apsišarvuoti kantrybe ir laukti. Kaip ir pridera, aukos naudojosi savo beprasmiais poelgiais, tik režisierius čia joms taip elgtis leido labai trumpai, tuo pačiu išaukštindamas puikų maniako kirvio (ar tai kirtiklio) valdymą bei suteikdamas filmui papildomo pagreičio. Žodžiu finišas buvo išties įspūdingas, be pabaigos, tuo pačiu palikta krūva medžiagos antrai daliai.

Tokiuose filmuose labiausiai džiugina, kad režisieriai stengiasi grįžti prie 70-80’s horror filmuose naudojamos atmosferos, spec efektų, nes naujosios kartos modernaus suskaitmeninto horror pavyzdžiai, ar tai būtų mažabiudžetiniai, ar tai brangūs, vistik palieka klasikos šešėlyje. Režisieriaus Sonny Laguna filmą galima laikyti jo debiutu ir šį vardą, manau, verta įsidėmėti.

Jeigu kas dar nematę visų aštuonių „Hellraiser” dalių – geriau imkitės jų peržiūros, nei prasidėkit su devintąja. „Hellraiser: Revelations” galima žiūrėti tik iš bėdos ar pagarbos ankstesniems darbams. Čia likę tik trupiniai puikios Clive Barker idėjos, kuri nors ir ne visose ankstesnėse dalyse džiugindavo, bet taip blogai, kaip Revelations dar nebuvo.

Imu galvoti, kad devintąją dalį paprasčiausiai reikėjo sukurti, nes praėjo vis tik šešeri metai po Hellworld’o pasirodymo ir tokio statuso filmui tai yra daug. Tokia pati lemtis ištikusi ir  „Children of the Corn”, „Friday 13^th”, „Saw”, „Halloween” bei dar keletą filmų, kurie be pratęsimų neįsivaizduojami. Tai nėra blogai, tik galima jausti garsiems vardams didesnę pagarbą ir stengtis  išlaikyti tradiciją, orientuojantis į stipriausias dalis, parenkant atitinkamus aktorius, siužetus, režisierius. Jau pats filmo pavadinimas veda į finansinę sėkmę, bet akivaizdu, kad kažkas nori uždirbti su minimaliomis investicijomis.

„Hellraiser: Revelations” režisuoti paimtas Victor Garcia, dirbęs prie spec. efektų „Dagon”, „Hellboy”, taipogi režisavęs – „Return to House on Haunted Hill”, „Mirrors 2”. Žodžiu nieko įspūdingo. Gavo puikų šansą su Hellraiseriu, nors biudžetas ir sakykim minimalus pagal IMDb, bet kokie specefektai ar nufilmuotos aplinkos tikrai būtų tikę ir geram filmui, jei tinkamai viskas būtų sudėliota. Pirma blogybė – tai pati pradžia ir priėjimas prie mums bandomos sekti istorijos. Pora nevykėlių (visiškai netinkamos išvaizdos aktorių) bastosi kažkur Meksikoje ir pradeda žaidimus su tuo kubu. Pinheado pasirodymas iškarto duoda suprasti kokio lygio tvarinį teks stebėti, laimei tik valandą dešimt minučių. Toks vaizdas, kad sėdėtum prie teliko, o jis ateitų iš virtuvės ir sakytų: „Labas. Kvietei? Tai žinok atėjau. Dabar pamatysi kas tau bus”…

Tuomet belieka nuimti visas viltis išvysti eilinę įtraukiančią dalį  ir pasitenkinti tuo, ką mums bando pateikti filmo kūrėjai bei bandyti įžvelgti kažką teigiamo. O pliusų Revelations galėtų užsidėti pirmiausiai už siužetą, nes pati mintis visai nebloga, persipynusi su šeimyninėmis peripetijomis ir viską tinkamai vystant, buvo galima pasiekti neblogą rezultatą. Visi kankinimai, lakstantys kabliai ir smingantys į žiaunas, mėsos atauginimo procesas taipogi kokybiškai pateiktas, tik trumpai ir net sakyčiau epizodiškai. Daugiau paminėti kažką teigiamo nelabai galėčiau, tačiau po 15-20 min apsipratus su situacija, likusi laiko trukmė susižiūrėjo be jokių didesnių stresų ar nepasitenkinimo nuotaikų. Visumoje įvertinus – tai filmas konkrečiai skirtas  Hellraiserio fanams paerzinti ir suteikti prielaidų giliems apmąstymams belaukiant dešimtosios dalies, kuri, tikiuosi, bus išskirtinė ir režisuoti bus palikta, kad ir kokiam Rob Zombie.

Eilinį kartą prancūzai sugebėjo nustebinti, nors horrore jie palyginus retai pasireiškia, bet su trenksmu. Kur čia neprisininsi paskutiniais metais pasirodžiusius Martyrs, Frontiere(s),  Sombre, Inside, La meute. „Territories” kurtas kartu co-produkcijoje su prancūziškąja Kanados dalimi ir tai filmui suteikia amerikietiškumo, be kurio deja šis filmas neįsivaizduojamas. Tai nėra priekaištas, o tik fakto konstatavimas, kad prancūzai pateikė mums tokį anti politkorektišką horror trilerį, kur režisieriaus bandymai kažką pasakyti ar tai moralizuoti šių dienų tabu temomis visiškai netenka prasmės.

Debiutinį savo filmą režisierius Olivier Abbou sugebėjo taip surėdyti, kad priimti sprendimą dėl visokių politinių ar tolerastijos temų paliktų žiūrovui. Argi dažnai dabar pamatysi, kad gėjui be gailesčio suvaroma kulka į galvą, musulmonas laikantis save Amerikos piliečiu išdedamas į šuns dienas kaip didžiausias Amerikos priešas, užkabinama Guantanamo kalėjimo tema, kuri beje gali būti laikoma kaip ir vienas iš pagrindinių filmo variklių.

Viskas prasideda jau gal tūkstantąjį kartą matytu vaizdu – jaunimo grupelė rieda automobiliu, kalba bet ką, tik pastarasis epizodas išsiskiria iš masės kitų nebūdingu garso ta

keliu ir keista nuotaika. Ant Amerikos-Kanados sienos juos sustabdo pora uniformuotų tipų, prisistačiusių pasienio policija. Nuo čia jau filmas pradeda maksimaliai įtraukti, kokį dešimt minučių trunkantis dialogas tarp jaunuolių ir priekabaus policininko, peraugantis į visišką išsidirbinėjimą, kažkuria prasme net pranoksta tarantiniškųjų ar exploitaitionų dialogų klasiką. Sakyčiau, kad pati filmo pradžia ir vyksmo užuomazga palieka filme giliausią įspūdį.

Toliau viskas vystosi pagal surival horror formuluotes, su piktu politiniu atspalviu, kuris trykšta iš Irako karo veteranų lūpų. Antroji filmo dalis, kaip ne keista, pasirodė silpnesnė už pirmąją, nes po teisybei, įtampa nuo vidurio pradėjo slūgti, kai pamažu pradeda ryškėti, kad į pabaigą nieko šokiruojančio neįvyks. Viskas susiklosto daugiau mažiau teisingai. Su keletu įspūdingesnių epizodų. Ypač įdomūs užmanymai su narvais miške. Finišas palieka vilties, kad Amerika ir likęs pasaulis dar nepasiekė dugno… Pats filmas tam tikrais momentais sukėlė asociacijų su kultiniu „The Hills Have Eyes”, tik pastarajame neapykanta išreiškiama didesnių fantazijos padarinių  forma, kai tuo tarpu „Territories” galėtų būti susieti su labai realiais įvykiais. Bet kokiu atveju Territories liks išskirtiniu, įsimintinu  filmu.