Pagaliau sulaukta dar viena „Puppet Master” dalis. Tai turėtų būti jubiliejinė, dešimtoji dalis. Kaip ir galima tikėtis, nieko stebuklingo Full Moon’o kompanija čia nepasiūlė. Tačiau filmu likau visapusiškai patenkintas. Veiksmas labiau orientuotas į pačią pirmąją dalį, net prasideda identiškai. Vėl tas pats viešbutis, tos pačios pagrindinės lėlės – Blade, Pinhead, kova prieš nacius. Bet šį kartą uždedamas japoniškas akcentas, kur vienas pagrindinių veidų buvo japonų diversantė su savo nedidele gauja, bandanti susprogdinti jankių gamyklą. Vienas labiausiai linksminusių dalykų, tai amerikietiškojo patriotizmo ir herojiškumo apraiškos. Viskas išties šauniai sudėliota, kad neerzintų prasta aktorių vaidyba. Vis tiek „Puppet Master” žiūrima dėl lėlių, kurių vaidyba nė kiek nekinta nuo pirmos dalies, o aktoriai pagrinde atlieka aukų-statistų vaidmenis, tad dėl jų piktintis kaip ir nepavyksta. Tuo pačiu nelieka priežasčių nusivilti flmu. Jubiliejinės dalies pats Charles Band režisuoti nesiėmė, o tą darbą pavedė vienam iš Full Moon etatinių režisierių http://goexback.com/ How to win back your ex

ef=”http://www.imdb.com/name/nm0213983/”>David DeCoteau

, spėjusiu pasižymėti daugybe blogų ir trash’ovų, tačiau kultinių filmų režisavimu. Na čia jis ir nežibėjo, bet spėju padėtį pagelbėjo Full Moon’o šefas, kur labiau jaučiasi jo braižas nei DeCoteau. Beje, nemažai prie filmo kokybės prisidėjo dar vienas etatinis Band’ų klano atstovas  Richard Band, kurio muzika pakylėja ne vieną kultinį filmą.

Taipogi jau bežiūrint užkliuvo, kad vienas nazi ant rankos buvo užsirišęs svastiką, su kuria kažkas ne taip, tiksliau apsukta priešingai. Pasirodo, tai viena iš keletos filme buvuvių klaidų, tik neaišku ar piktybiškai padarytų, ar taip jau gavosi. Bežiūrint neužsifiksavo, bet IMDb aprašyta, kad filmo veiksmas vyksta 1939m., o jau minimas Auschwitzas, kuris buvo įrengtas tik po dviejų metų, taipogi kalbama apie kamikazes, kurie pasireiškė tik 1944, bei fone  buvusi JAV vėliava su penkiasdešimt žvaigždučių, kuomet toks skaičius atsirado tik 1959m. Žodžiu linksmoji Full Moon’o šaika su savo kultiniais filmais lieka ištikima sau.

Dar vienas horror šedevras iš Ispanijos. Džiugu, kad jau eilę metų ispanai nenustoja stebinti savo bandymais įnešti naujovių horror filmuose – tiek siužetine prasme, tiek ir pačio siaubo atmosferos kūrime. Kažkiek tas jų paskutiniųjų metų progresas tapęs labiau, nei akivaizdžiu primena prieš 8-10 metų japonų invaziją horror novatoriškumo srityje su Ringu priekyje. Japonai išsisėmė ir savo pozicijas užleido ispanams bei prancūzams.

Režisierius Fernando Barreda Luna jau savo debiutiniu filmu gan skambiu pavadinimu „Atrocious”, įrodė, kad ateityje iš jo galima laukti dar ne vieno stipraus filmo. Spėju, kad ir amerikiečiai su malonumu perdarys filmą savo rinkai. Keisčiausia, kad nei filmo siužetas, nei pati pateikimo idėja – filmuota su judančia kamera pačių filmo personažų (kaip čia neprisiminus „Blair Witch Project” ar „REC”) nepasižymi orginalumu. Bet viską čia paperka kokybiška siaubo, baimės nuotaikų perdavimo forma žiūrovui. Pirmieji filmo kadrai iškart suintrigavo, bet po to sekusi puvalandžio trukmės įžanga visą laukiamą įtampą išsklaidė. Gan banalios įvykių eigos užuomazgos – šeima nusprendžia vykti į užmiesčio dvarą, pasiėmę porą kamerų, šunį (kuris pasirodo labai prisidėjo prie nerimo kūrimo), bei bandys paruošti reportažą apie tos vietos legendą – klaidžiojančią parke mergiotę, su kuria susitikimas prastai baigiasi. Tas visas tęsėsi apie pusvalandį, nors  namas ir parkas, po kuriuos su filmavimo kameromis pradėjo siautėti paaugliai pradžioje visai neatrodė, kad režisieriui pavyks juos vėlesnėje eigoje pateikti kaip siaubo kupinas vietas. Net pradėjo jaustis nusivylimo nuotaikos, kad pamatys tą mergiotę, išsigąs, žus, policija ras kameras ir filmas baigsis.

Bet vieną naktį staiga dingsta iš namų vaikas, imamos kameros į darbą ir šou prasideda. Veiksmas maksimaliu pagreičiu didina įtampą, kiekvienas kameros kryptelėjimas, ar kažkas šmėžuojantis tamsoje kelia baimę ir taip tęsiaisi praktiškai iki filmo pabaigos, kuri manyčiau tiesiog ideali, nors ir nesunkiai nuspėjama. Viena iš pabaigos scenų, kai iš televizoriaus, esančio rūsyje, sklinda iškraipytas balsas, bandantis paaiškinti kas čia vyko – manyčiau niekuom nenusileidžia Sadako lindimui iš ekrano.

Filmo trukmė išlaikyta labai tiksliai – minutė į minutę. Dar dešimt papildomų minučių būtų tikrai per ilgai, o trumpesnės trukmės, manau pritrūktų laiko žiūrovo paruošimui finišui ir galiausiai to svarbaus laukimo efekto (vieno iš filmo pagrindų) neliktų. Galima patarti, kad filmą vertėtų žiūrėti ramioje aplinkoje, su kuo maksimalesniu garsu. Tikiu, kad „Atrocious” sulauks ir dviprasmiškų vertinimų, tačiau tai vienas iš  privalomų peržiūrėti filmų. Jis kitoks.