Nors ir pokvailis filmas, bet galutiniame variante susižiūrėjo kuo puikiausiai. Vien ko vertas siužetas. Lyg ir neteko su panašiu užmanymu susidurti. Paprasčiausiai paimta amerikietiško wrestlingo šou renginio įvaizdis, tik čia perkeltas į kapinių teritoriją, kur žiūrovai antkapiai, kovotojai – garsiausi „monsters and creatures“. Net keista, kad tos kovos sukėlė natūralią intrigą, kurios žiūrint amerikietišką wrestlingą niekada nebūna. Argi neįdomu, kas laimės – zombis ar Frankensteinas, Swamp gut ar Werewolf, Mummy  ar Vampire girl, Witch bitch ar Cyclop (pastarasis kažkodėl neįsipaišė į tą fighterių kompaniją, atrodo jo vieta turėtų būti  fantasy wrestlingo turnyre). Visą tą turnyrą puikiai iliustruoja dviejų komentatorių, nieko per daug nesiskiriančių nuo sutinkamų eilinėse sporto varžybose, tik čia naudojami terminai pagyvina visą reginį.

Pradžioje parodoma trumpa kiekvieno herojaus  istorija, kaip jis čia atsidūrė, kai kurie net atvyko su savo sekundantais. Visa likusi filmo dalis daugiau linksmos kovos, nevengiant ir goravų elementų. Už kadro dažnai pasigirsta ramus pasakotojo balsas, kurio darbą atliko pats Lance Henriksen. Dar verta paminėti wrestlingo žvaigždę Kevin Nash kuris čia į filmo pabaigą tapo vienas pagrindinių veikėjų. Filmo biudžetą vertinti sunku, nors panašu, kad didelių pinigų kūrėjai neturėjo, tačiau tai kas buvo pateikta į mažabiudžetinių kategorija neskirčiau. Dar keista, kad čia Kanados  produkcija, o jų filmai dažniausiai , kad ir būtų labai amerikietiški turi užsidėję kažkokį savo išskirtinį potėpį. Režisierius Jesse T.Cook  tai jau antras filmas. Apie pirmąjį „Scare“ neteko nieko girdėti. Tačiau galima tikėtis dar keleto „Monster brawl“ tęsinių, nes tema tam labai patogi. O ir tų kovų gali prigalvoti n-skaičių. Visas šis reginys pretenduoja į nepakaltinamų filmų kategorija, kurių neigiamai įvertinti paprasčiausiai neįmanoma.

http://www.youtube.com/watch?v=HqGIAkd5tYw

Netikėtas, labiau košmarišką sapną primenantis reginys iš Italijos. Nieko nesakantis filmo pavadinimas, tačiau po juo paslėptas manyčiau vienas geriausių šiuometinių gore filmų. Visa eiga praktiškai non-stop taškymasis krauju, kaukuolių knežinimas ir visokių deformuotų, nušiurusių, subjaurotų fizionomijų demonstravimas, nors kaip kontrastas pagrindinis personažas kažkoks kultūristas-manekenas, pastoviai demonstruojantis savo ištreniruotą kūną. Kadangi visi veikėjai tarsi ištraukti iš šiukšlyno, tai ir filmas prilaiko tokią slogią, purviną nuotaiką su dažnai prasimušančiais linksmaisiais potepiais iš kūrėjų nesveikų fantazijų pusės. Pamalonino, kad nepersistengė su skaitmenėmis galimybėmis, šioje srityje išlaikytas subtilumas. Net tokie akivaizdūs ir neužslėpti efektai, čia įkomponuoti, kaip ir buvę. Siužetas toks revenge tipo, kažkokiam mieste su savo tvarka ir frekais. Pagrindinis herojus susideda su blogiu, kad atkeršyti už nužudytą žmoną. Tas kerštas ir tęsiasi visą filmą su daugelyje vietų vis nustebinančiais vaizdiniais. Nors atrodo ir germanų, ir japonų manga gore prižiūrėtos devynios galybės, su kuriais galima būtų lyginti filmo stilistika, bet čia dar kažkas įmaišyta savito, turbūt itališko. Gal artimiausiai siečiau su Schnass‘o ne kuriais gore šedevrais, bet tik nedidele dalimi. Režisieiriaus Emanuele De Santi vardą teks įsidėmėti, nes kažkuria prasme pateisino Fulci ir kitų italų klasikų dėka užtarnautą itališko gore vardą. Mielai dar ateityje pažiūrėčiau panašų reginį, nes siužetas čia kaip ir antrame plane mėtėsi. Nebent kažkam knietės pasilinksminti iš pačių kiečiausių dialogų.

http://www.youtube.com/watch?v=QuSL7JpyD-I

Dar vienas užmirštinas pavadinimas užmirštiname filme, labiau tinkančiam vidutiniškai televizinei peržiūrai, vakare, kai nėra ką veikti, nei pompastiškam kino pristatymui. Šiaip jau anglai neblogus siaubiakus stato, tad tenka kažkiek susiraukti, nors įtariu, kad šiuo kartu būsiu burbanti mažuma. Daug kam lyg ir patinka šitie „subtilūs”, „daug slepiantys” ir „sukti” pasakojimai, man tai jie jau smirda kiaušų prakaitu.

Anglija, jauna, išsimokslinusi vaiduoklių medžiotoja pakviečiama į griežtą berniukų mokyklą, tirti neaiškios mirties ir besivaidenančio vaiko vaiduoklio. Paprastai šis tipas veikėjų karštligiškai tiki ir įvairiausia įranga bando aptikti vaiduoklius, šiuo atveju turime skeptikę, kuri žūtbūt visiem įrodys jog visa tai – apgaulė, šarlatanizmas ir sutapimai. Deja po šios stiprios moters figūra slypi jautri, įskaudinta, porcelianinė gėlytė, kuri tenori atrasti kažkokį pomirtinį pasaulį, nes turi nesumokėtų sąskaitų. Tas iškart labai matosi ir įžvalgesnį žiūrovą privalo nervinti.

Na atvažiuoja ji į tą pensionatą ir prasideda dvidešimto amžiaus pradžios siaubai, dramos ir detektyvai. Renkantis žanrą turbūt taip labiausiai ir tiktų filmą apibūdinti vienu žodžiu, tai daugiau detektyvas nei siaubiakas. Čia pilna paslapčių, užuominų, sąsaju ir t.t. Gaila tik, kad man nelabai rūpi. Kažkas bilda, skamba varpeliai, prabėga kažkoks vaikas kompiuteriniu snukiu, nei baisu, nei idomu. Visi čia turi savų paslapčių, kurias guvi detektyvė greit atskleidžia, bet ir pati ji kaip sakiau ne šventoji, čia pat puola isterikuoti, ieškoti meilės, na toks angliškas literatūrinis jovaliukas.

Pliusas būtų toks, kad išlaikoma įtampa, net ir skeptišką snukelį nutaisęs, visgi smalsavau kuo čia baigsis. Pabaiga nuvilia, dėl šimto twistų, kurie turėtų mus priblokšti, bet iš tikro sunervina: kam pasakojot vieną istoriją, jei čia visai kita? Ir tada opapa, o čia viskas buvo taip ir taip, o ne taip ir anaip. Fuck you.
Nuo pat Others su Nikole Kidman kažkaip atsiskiria bazės žmonių į tuos, kuriem patinka tokie filmai ir tuos, kuriem – ne. Aš šį kart būsiu tarp tų blogiečių. Filmukas yra geras, jis nesunkiai žiūrisi, kuria įtampa, gal ir gražiai pastatytas, sumontuotas, bet nuo tokių istorijų kažkaip norisi nusigrežti. Šiuo atveju gal net šiek tiek primena pasibaisėtiną ’99-ųjų šūdą Haunting.
Išvada – gerai žiūrima, bet gana užmirština vidutinybė platesnėms masėms arba angliškų detektyvų mėgėjams.

5/10

http://www.youtube.com/watch?v=VvsmfycSIcg

Retai tenka žiūrėti argentinietišką horror, nors pastaruoju metu jie nemažai prikepa mažabiudžetinių šyzovų goravų trashų. Per daug nesigilinus, kas per režisierius, po pirmų penkiolika minučių teko prisiminti kažkur matytą braižą. Pasirodo neklydau. Tai to pačio tipo Adrián García Bogliano, kurio pora matytų filmų („36 Steps“ ir „Rooms for Tourists”) giliai įsirėžė atmintin. Gal ne dėlto, kad jie būtų labai geri, bet paprasčiausiai jie išskirtiniai. Lyginant su amerikietiškais šių dienų trashais, čia nėra to banalumo, labiau traukia link parodijavimo šimtą kartų matytų siužetų, bet neblogai pasistengta ir su aktoriais, kurių prastoki aktoriniai sugebėjimai persipynę su pietietišku temperamentu ir sklindančia beprotybe, suteikia gan neblogą efektą, tuo pačiu uždangstant atsirandančias biudžeto skyles.

„Cold Sweat“ galima įvardinti, kaip režisieriaus brandesnį darbą. Čia matomai ir biudžetas didesnis ir su spec. gore efektais padirbėta. Tik ant sprogimų matomai teko šiek tiek pataupyti, kas beje visai pralinksmina. Siužetas gan tradicinis. Namas, kur daugelį metų gyvena žudikai, bet niekas net neįtaria. Ten netyčia atsiduria porelė, kuri pradeda narplioti paslaptis. Galima paminėti, kad nusenę žudikai-eksperimentatoriai naudoja tikrai originalius metodus, tokių dar neteko matyti. Pati atmosfera name ganėtinai slegianti, tačiau keisčiausia, kad ją pagyvina aukos, savo poelgiais ir kova už išgyvenimą. Daug tokių vos ne komedijos žanro vietų išlenda ir šiaip įvairiausių absurdiškų epizodų nutinka, kuomet įtemptai lauki vieno ar kito įvykio atomazgos. Manau tuo ir žavus režisieriaus Bogliano pankovas horror stilius. Filmo siužetan daugiau plėstis neverta, nes ten nutinka daug tokių netikėtų epizodų, kuriuos paprasčiau įvertinti pamačius. Asmeniškai filmas daugiau pakėlęs nuotaiką, nei šokiravęs ar suteikęs neigiamų emocijų. Intelektualesnei siaubo žanrą mėgstančiai publikai filmas gali ir nepatikti.

http://www.youtube.com/watch?v=N15yU0806vU