Režisierių Džeką Arnoldą pastatyti „Padarą iš juodosios lagūnos” įkvėpė jam pasakota istorija apie pusiau žmogų-pusiau žuvį, kuris, pasak pasakotojo, kažkada gyveno Pietų Amerikoje. Šio padaro modelis filmui buvo sukurtas remiatis Oskaro figūrėlės dizainu. Gerai žinomas scenaristas, režisierius ir aktorius Ingmaras Bergmanas šį šedevrą (pasak jo) žiūrėjo kiekvieną savo gimtadienį nuo pat filmo išleidimo.
Jūrų mokslininkas randa keistą iškaseną, primenančią amfibijos ranką. Norėdamas sužinoti daugiau, tyrinėtojas surenka įvairių sričių specialistus ir išvyksta į ekspediciją amazonėn.
Šis filmas, manau, yra ne vien Ingmano Bergmano, bet ir daugelio kitų (įskaitant mane) ilgalaikis favoritas. Žiūrint atrodo, kad kieviena scena yra be galo svarbi filmui. Viskas išdirbta iki menkiausios dalelytės ir dar pagerinta keletu smulkių detalių, pvz. išskirtinis monstro plaukimas po vandeniu ar judančios žiaunos sausumoje, kurios ir paverčia šį kūrinį tobulu – žiūrėdamas keletą kartų net aiktelėjau iš nuostabos. Nors garso takelis atrodo eilinis, jis naudojamas ne pagal tradicinį braižą, taigi atrodo kažkuo naujas. Vaidyba kuo puikiausia, o efektai tikrai stipriausia filmo dalis: kameros po vandeniu, degantys žmonės, aišku, monstras, ir t.t.
Panašių filmų, kaip „Scream“ mėgėjai, turėtų būti labai patenkinti šiuo nauju horror‘u iš Anglijos. Pats asmeniškai tokiems filmams, apie studentišką gyvenimą ir detektyvinio tipo aiškinimąsi kuris iš jų žudikas, nejaučiu didelių simpatijų. Šitas irgi ne išimtis. Sunku man jį net vertinti, nes tai akivaizdžiai skirta moderniam šiuolaikiniam jaunimui. Vien tas filmo stilingumas pradedant nufilmavimu ir baigiant garso takeliu, kuris dažną kartą nejuokais suerzindavo. Bet žvelgiant objektyviai, manau viskas atlikta kokybiškai ir profesionaliai, bei tikrai sulauks iš tenagerio susižavėjimo ir gero įvertinimo šūksnių.Ir reikia neužmiršti, kad tai britų horror, kuris šiuo metu nėra masašikai kepamas, tačiau praktiškai kiekvienas darbas vertas iškirtinio dėmesio
Tiesą pasakius pati filmo pradžia stipriai suintrigavo, net pagalvojau kad gali išsivystyti kažkas panašaus į kultinį S.Sono „Suicide club“, tačiau palengva viskas pasisuko į „Scream“ pusę ir beliko be didesnių emocijų sulaukti pabaigos. Siužeto užuomazgos reikia pripažinti pakankamai originali ne azijietiško horror fone, kas manau filme sukuria paslaptingumo nuotaikas, nors vėliau jos išsisklaido, bet padedant niūrokoms ir dažną kartą tamsioms spalvoms išsilaiko likučiai iki finišo. Pabaiga išties galima dvireikšmiškai vertinti, kaip labai banalią, o iš kitos pusės kaip tik ir vertą pačio filmo. Iš aktorių sąstato neatsirado nei vieno, kuris galėtų suteikti filmui išskirtinumo. Vaidino gal ir neblogai, matosi, kad ne mėgėjai ir nepaimti nuo gatvės, tačiau iš jų pusės buvo galima justi nykumą. Režisierius, kaip dažniausiai dabar nutinka – debiutantas. Pavardė nieko nesakanti –Arjun Rose. Filmo rekomenduoti/nerekomenduoti nesiryžčiau, nes tikrai keistas jausmas apima po horror peržiūros, kuomet pasilieki abejonėse.
Trumpametražis 1914-ųjų metų filmas „Žmogus su vaško veidais” buvo laikomas prarastu iki 2007 metų, kai buvo rasta pažeista, tačiau dar tinkama žiūrėti kopija.
Vienam iš bare sėdinčių vyrų pasiūloma 100 frankų, jei jis išdrįs praleisti naktį pačioje baisiausioje vietoje – vaško skulptūrų muziejuje.
Nėra ko daug pasakoti, filmas įdomus, o pabaiga labai netikėta. Vaidyba gera, garso takelio nėra, efektų tik keletas, bet jie atrodo gerai. Na, o vienoje vietoje su filtrais sužaidžiama tiesiog klasiškai.
Puikus 11 minučių kūrinys, tinkantis pagardinti pusryčių ar vakarienės stalą. P.S. Youtube linkas be subtitrų.
Vieno žymiausių ankstyvojo kino režisieriaus Deivido Grifito filmas „Keršijanti Sąžinė”, paremtas dviem E. A. Po kūriniais, buvo pirmasis ir vienintelis pilnametražis jo statytas siaubo filmas.
Vyras, atskirtas nuo mylimosios, pamažu netenka proto. Beprotystei pasiekus ribą, kai žmogžudystė atrodo normalus dalykas, jis nusprendžia atkeršyti savo dėdei, kuris yra dėl visko kaltas.
Labai keistai besiplėtojantis filmas: atrodo, viskas eina nuo nulio ir filmui pamažu progresuojant viskas darosi įdomiau ir geriau, kol pasiekiama riba, kai filmas tampa įdomus. Pradžia labai nuobodi, vidurys truputį neaiškus, bet, kaip minėjau, vėliau viskas pasitaiso. Žiūrėdamas vis iš naujo stengiausi sutelkti dėmesį, gilintis į įvykius, perprasti veikėjus, tačiau tik filmui persivertus į antrąją pusę viskas savaime patapo aišku, man beliko tik mėgautis gaunamu produktu. Keista, tačiau vaidyba, garso takelis ir efektai gerėja filmo eigoje, taigi nemanau, jog sugebėčiau juos tinkamai peržvelgti.
Filmas nėra blogas, tačiau gana stipriai nuvargina, taigi reikia būti pasiruošusiam. Originali filmo trukmė 78 minutės, man pakliuvo 74 minučių trukmės versija, o Youtube randu tik dvd leidimo 56 minučių versiją (galbūt ši įsibėgėja greičiau, nei ta, kurią žiūrėjau aš).
Smagu, kai italai pamalonina savo naujais horror‘ais iš kurių dažniausiai nežinai ko tikėtis. Visuomet lauki, kad būtų atkartota jų horror aukso amžiaus filmų dvasia. Realiai tai padaryti nelabai pavyksta, bet dažniausiai pateikiamas rezultatas būna įdomus ir vertas dėmesio. Naujas jų filmas labai neoriginaliu ir pasikartojančiu pavadinimu „Bloodline“, kurio galima įvardinti ir naujo vardo – Edo Tagliavini režisūrinį debiutą.
Bet ryškiausiai posteryje spindi Claudio Simonetti ir Sergio Stivaletti pavardės. Pirmasis sukūręs n-skaičių soundtrackų žymiausiems italų horror‘ams pradedant Deep Red ir tęsiant sąrašą iki šių dienų . Tai darė kartu su grupe Goblin ir atskirai. Šįkartą garso takelis gavosi pakankamai įdomus, balansuojantis tarp tamsių ambientinių garsų ir pereinantis į metalovus ritmus. Kažkiek pasigęsta to firminio primityvaus sintezatorių gaudesio, bet tai ką darysi, gal kitą kartą, gal Draculoje 3D tai teks išgirsti. Sergio Stivaletti viena žymiausių spec. efektų meistrų, tik jo karjeros pradžią galima laikyti Lamberto Bavos Demoni (1985) . Jis tos naujesnės kartos atstovas, pagrinde dirbęs su D.Argento,L.Bava, M.Soavi tačiau daugelis filmų, kur jis prikišo savo nagus paliko įsimintini, būtent dėl atlikto darbo jo kuruojamoje srityje. Čia irgi galima pasimėgauti oldskulnais gore efektais, kurie nelabai ir skiriasi nuo Demoni laikų, ypač epizoduose su numirėliais.
Į filmo siužetą pritraukta ir tarpusavyje sumaišytos tokios temos, kaip vaiduokliai, gyvieji numirėliai, pamišęs chirurgas labiau panašus į karį iš post apokaliptinių laikų, šaudantis švirkštais, medicininiai eksperimentai, o dar prie viso šito gėrio ir grupelė filmuojanti porno filmą. Veiksmas vyksta nuošaliame dvarelyje, kur ramu ir nesipainioja visokie pašaliniai. Filmas prasideda įžanga į 1994m, kur nutinka paslaptingas nutikimas, paskui grįžtama į šias dienas ir bandomas išsiaiškinti, kas tuomet nutiko. Filme apstu prasilenkimo su logika, o istorija savo viražais supančioja pati save, bet tai tik į gerą . Juk tuo ir pasižymėjo itališkas horror. Kam ta detektyvuose būdingo tikslumo įvykių seka ir kiekvienas apgalvotas personažų veiksmas, jeigu mes turime puikią horror atmosferą ir reginį.
Tiesa pasakius pats filmo siužetas sulipdytas iš daug kažkur matytų šukių, bet paliko ganėtinai originalios istorijos įspūdį. Aktoriniai veikėjų sugebėjimai gal ir nespindi dideliu profesionalumu, tačiau bent savo išvaizdomis visi neblogai įsipaišo į visumą. Keletas aktorių netgi tikrai panašios į porno žvaigždes. Įvertinčiau filmą tikrai gerai, nors suprantu, kad šiuo atveju simpatijos Italijai paima viršų. O kam didesnio susižavėjimo nekelia Fulci, Argento, Bava ir kt. gali likti ir nusivylę.
Nors filmo režisieriaus Michael A.Nickles pavardė nieko nesako, bet aktorių sąraše šviečia senai matytas Christian Slater, kurio daugumoje sukurti vaidmenys su horror nelabai ką beturi bendro, tačiau kaip action filmų aktorius, jis visai gerai užsirekomendavęs, tik paskutiniu metu nelabai apsireiškia. Matomai dėl vaidmenų trūkumo turėjo griebtis beveik epizodinio policininko, mėgstančio stebėti nusirenginėjančias merginas, vaidmens šiame labai vidutiniškame filme. Nors viskas prasidėjo pakankamai intriguojančiai.
Parodomas praeityje įvykęs keistas įvykis, kuomet išžudoma šeima, o žudikas bando kontaktuoti su mirgančiu ekranu, iš kurio ateina kažkokia blogio žinia. Veiksmas persikelia į šias dienas ir istorija pradeda kartotis. Tik čia jau daugiau aiškumo. Bet kad pagrindinė filmo idėja pagriebta iš „Ringu”, esu beveik įsitikinęs. Bent tiek gerai, kad pats siužetas neatkartojamas ir didesnių panašumų nesimato. Gaila, kad pradinė intriga greitai pradėjo blėsti, kuomet atkeliaujame į mokyklinį teenagerių pasaulį – vakarėliai, visokie meilės reikalai, mėgėjiški siaubo filmų kūrimai, policininkas „Slateris”. Tad po tokios ilgokos įžangos, pamažu pradėjus reikštis blogio jėgoms, jau būni visai išsiblaškęs ir į patį veiksmą sunku rimtai susikoncentruoti, gal tik į pabaigą, artėjant kulminacijai kažkiek prikaustomas dėmesys prie ekrano. Netgi gaila pasidaro, kad tokį gerą startą paėmusi istorija, didžiąją filmo dalį buvo visai išsikvėpusi. O pabaiga išties visai neblogai sudėliota, nors ir nesunkiai nuspėjama, jei yra poreikis spėlioti.
Dar priedo nelabai įtiko aktorių kolektyvas. Kažkodėl visai netinkamas savo vaidmeniui pasirodė Toby Hemingway, kuris turėjo būti viena iš varomųjų jėgų, bet to padaryti jam nepavyko. Gerieji personažai taipogi nykuma, bet tai iš jų nėra ko ir tikėtis. Visumoje vertinant susipažinau su dar vienu vidutinišku (jokiu būdu ne blogu) šiandieniniu amerikietiškojo horror filmu, kuriame vaidino Christian Slater…
Laukta juosta. Kadangi traileris buvo labai suintrigavęs, tai iš filmo tikėtasi labai daug. Tiek daug gal ir nebuvo, tačiau vienareikšmiškai galima teigti, kad filmas vertas išskirtinio dėmesio ir pripažinimo. Išvystą trumpą istoriją ir jos pateikimą galima sieti su ’70s sexploitationo atmainomis ir tokiais kultiniais filmai „Hardgore” (1974), „Forced entry” (1973), ar niujorkietiška pankovų purvinų filmų mada ir pagrindinių režisierių Nick Zedd, Richard Kern kūriniais, ar japoniškojo pseudo snuff’o perlais, kad ir pradedant „Guinea pig”, tačiau tiesiogiai sutapatinti Bunny game nepavyktų.
Pirmiausiai po keleto pirmųjų kadrų filmas pradeda stebinti labai kokybišku operatoriaus darbu, kuomet praktiškai gali tik mėgautis pateikiamais prostitutės klaidžiojimais miesto vaizdais, kurios lyg ir turėtų atsiduoti purvu, bet čia jis tarsi nugrandomas ir matome fantastiškus vaizdus su juose įkomponuota prostitute. Prie viso to reikėtų pridėti puikų garso takelį, vaidybą ir per gražios išvaizdos ir formų parinktą aktorę, kaip nuvalkiotos gatvinės prostitutės rolei. Kadangi visas tas kokybiškas nufilmavimas slinko viso filmo metu, režisierius matomai persistengė ir jo užsižaidimas su pasikartojančiais kadrais, kažkokiais video koliažais ir visokiais panašiais eksperimentais matomai vardan aukščiausio lygio video meno, smogė filmo siužete turėjusiai vyrauti įtampai ir nemaloniems kankinimo epizodams. Negali sakyti, kad jie buvo visiškai užgožti, tačiau prisiminus geriausius pseudo snuff’us, kiškučių žaidimams tikrai tolokai iki tos nepatogios nuotaikos, kuri likdavo po jų peržiūrų.
Po prasidedančios prostitutės ir fūros vairuotojo draugystės buvau pasiruošęs maksimaliam įtampos kuriamos žiaurių kankinimų fone, tačiau slopinimo darbus pradėjo atlikti minėti staigūs kadrų pasikeitimai, flashbackai, nervingas kameros judėjimas. Tad galiausiai beliko džiaugtis filmo kūrėjų pateiktu tempu ir užmanymu, nes visumoje viskas tikrai verta pagarbos, bet kaip dažną kartą būna, kad idealiam pasimėgavimui koją pakiša priešankstinis nusistatymas. Siužetas filmo pats paprasčiausias – prostitutė uždarbiaudama po 30 dolerių už seansą, pakliūna į keistoko fūristo nagus, kuriam visai patiko žaisti kiškučių žaidimus. Finišas toks ne visai nuspėjamas, tačiau nieko naujo ir įdomaus nepateikęs. Nebent galima daryti išvadą, kad prostitutės darbas be sutenerio išties pavojingas. Bet jei yra noras, bežiūrint pilna medžiagos, kad leistumeisi į visokius egzistecialistinius socialinius ieškojimus…
Dėl ko pas anglus filmas užbanintas, tai jau galima suprasti iš pirmos filmo blow jobo scenos, tik keisčiausiai, kad vėliau panašių porno vaizdų praktiškai nebuvo. Filmo režisieriaus Adam Rehmeier režisūrinis debiutas galima sakyti daugiau, nei įspūdingas. Išskirtinės pagarbos nusipelno ir pagrindinė aktorė Rodleen Getsic, kuri tobulai įkūnijo kankinamą prostitutę, o tas jos rėkimas tikrai varė į neviltį ir nervino, kaip ir priklauso. Filmą rekomenduočiam visiems, kam jau virš dvidešimties. Vis tik tai menas.
