Dar garuojantis, prie ekrano prikaustantis trileris ATM. ATM, tai bankomatas, kuriame galima išsigrynint pinigų, šiuo atveju, kažkas panašaus į mūsų Snoro budeles tik su didesniu apsaugos lygiu: sunkiai dūžtantys stiklai, kortele rakinamas įėjimas ir t.t. Prasideda gana vangiai, gyvenimiškos situacijos, darbo balius, merginos kadrinimas, įkirus draugas prašantys pavežėt namo, žodžiu nelabai aišku ir ko tikėtis.

Tad malonu kai mažai žinant situacija užpuola tave visu savo plėšrumu. Nakty, atokiam rajone, pūčiant šaltam vėjui šie žmogeliukai užsuka išsigrynint pinigų. Nei iš šio nei iš to už lango atsiranda durnius. Jų akyse jis užmuša žmogų, veidą slepia gobtuvas. Psychas neina vidun, tie bijo išeit laukan, prasideda įtemptas, bet mum labai smagus katės ir pelės žaidimas.

Nuo socialinių baimių (kaip gi čia dabar dauši stiklą) iki klykiančios kovos už išgyvenimą (kai dažniausiai jau būna per vėlu) filmas išlaiko dėmesį ir įtampą, kuo puikiausiai, todėl prabėga labai greit, vienas malonumas žiūrėti tokius sukaustančius trilerius. Veiksmas vyksta praktiškai vienoje vietoje, bet tas veikia labai gerai, palyginimui gal pasirinkčiau Phone Booth, Frozen, Open Water ar kažką panašaus. Istorija ne banali, žudiko veislė idomi, antrą kart žiūrėti gal ir nėra prasmės, bet kartą kalneliai tikrai smagūs ir rekomenduotini.

8/10

http://www.youtube.com/watch?v=geffQdBbKzI

| GOREBORGAS (Kiras) | komentarai 2

Žiūrint filmus (ypatingai siaubo), dažnai akis užkliūna už nekaltai įjungto televizoriaus rodančio kitą siaubo filmą ar netgi nekaltą animaciją. Šokančių skeletų, įtūžusio sniego senio, brutalaus velnio arba gerai pažįstamų animacinių veikėjų kaip peliuko Mikio ar Betės Bop pastangos išsilaisvinti iš piktadarių nelaisvės greitai įsirėžia mūsų pasąmonėje ir ten slypi iki sekančio karto, kai vėl pamatome kažką panašaus. Taigi prisiminęs didžiulius vorus, juodas kates, skeletus ir kitus piktadarius, pajutau pareigą atrinkti senuosius siaubo animacijos perliukus. Po ilgo vakaro, pareikalavusio trijų naktipiečių ir nesuskaičiuojamo kiekio arbatos puodelių, galiausiai pavyko į vieną vietą sudėti populiariausius, įdomiausius, ir labiausiai nusipelniusius paminėjimo animacinius siaubo filmus, kurie paslapčia gyvena mūsų galvose. Malonaus žiūrėjimo.

Video medžiaga čia —> http://satanaitispit.blogspot.com/2012/03/animaciniai-siaubo-filmai-1929-1958.html

| Satanaitis | Parašykite komentarą

„Velnio bažnyčia” buvo vienintelis aktoriaus Hanso Merendorfo režisuotas filmas. Be to, šiame filme jis taip pat atlieka ir pagrindinį vaidmenį.

Velnias atvyksta į žemę, siekdamas suvienyti nusidėjėlius ir priversti juos tarnauti jam.

Iš karto matosi, jog kūrėjai į šį filmą žvelgė su perspektyva ir stengėsi gerai pašiurpinti žiūrovą. Filme velnias – tikrų tikriausias blogietis, neieškantis kompromisų ir pačiais nemaloniausiais būdais manipuliuojantis visais kuriuos mato – toks jo elgesys tikrai sukelia keistą nesaugumo pojūtį. Nekalbant apie nelabąjį, filmas lyg ir niekuo neišsiskiriantis, viskas jau matyta, nors yra keletas labai šauniai atliktų scenų. Vaidyba vidutiniška, efektų keletas, bet gana geri, o garso takelis lyg ir kaip visi, tačiau jį labai pagyvina pučiamieji.

Nors po filmo jaučiausi nepatenkintas, dabar prisiminęs velnio piktadarystes maloniai šypsausi.

| Satanaitis | Parašykite komentarą

1913-ųjų „Prahos studentas”, paremtas E.A. Po istorija, dažnai minimas kaip pirmasis pilnametražis siaubo filmas.

Skurdžiai gyvenantis studentas susižavi aukštuomenės dama, tačiau dėl pinigų stygiaus jis negali vykti į pokylius, kuriuose lankosi jo mylimoji. Vieną dieną pas jį atvyksta įtartinas vyrukas ir pasiūlo didelę sumą pinigų su sąlyga, jog šis keistuolis galės pasiimti bet ką iš studento kambario. Studentas, net neįtardamas ko neteks, sutinka.

Originali filmo trukmė 85 minutės, mano turima versija trunka tik 56 ir net nežinau, ar dar egzistuoja nepažeista versija, tačiau filmo siužetą sekti labai paprasta – netekus tiek filmo trukmės, tai pasitaiko itin retai. Pats filmas atrodo neišpildytas ir atliktas atmestinai – visada atrodo, jog kažką pražiopsojai arba užmiršai. Vaidyba neatlikta iki galo, aktoriai galutinai neperteikia emocijų, garso takelis eilinis, tačiau skirtingose scenose jis visiškai pasikeičia, kas žiūrėjimą padaro žymiai sunkesnį. Efektai paprasti ir jų tik keletas.

| Satanaitis | Parašykite komentarą

Filmą siaubo kategorijai gal ir per drąsu priskirti, bet kadangi siužetas sukurta trenktų ispanų, o jį režisavo, pats Jaume Balaguero, užsitarnavęs pagarbą iki mirties tokiais filmais, kaip Rec ar Fragiles, tai nusprendžiau, kad jis tikrai vertas siaubas.lt blogo. Jau per pirmąsias dešimt ar mažiau minučių atskleidžiamas siužeto pagrindas ir tampa aišku, kuria linkme čia viskas vyks. Galima palyginti dažnai pasitaikančius filmus, kuomet ar tai pagrobiami žmonės ir kažkur kankinami, ar tai brutaliai terorizuojami. Čia viskas vystosi labai estetiškai, be jokios akivaizdžios prievartos, bet tas visas sterilumas daro filmą gal net žiauresniu, nei mums dažniausiai pateikinėja kiti režisieriai savo darbuose, apie nesveikas meiles.

Čia vystoma meilės meilės istorija tik iš vienos pusė,  tarp daugiabučio namo kiemsargio ar tai prižiūrėtojo ir žavios merginos gyvenančios tame name. Aktorių vaidyba pasirodė tobula, kas matyt ir prisidėjo, kad filmas sužiūrėtas visiškai neatitraukiant akių nuo ekrano. Nors kiemsargio personažas ir nelabai panešėjo į pamišusio maniako išvaizdą, bet tai tikriausiai ir išėjo į naudą. Eiliniai, paprasti, paslaugūs, besišypstantys žmogeliai, esanti visur aplink mus yra žymiai pavojingesni, nei koks nemalonaus žudikiško veido tipas, nes iš jų paprasčiausiai nežinai ko laukti, negali įsivaizduoti, kokios nesveikos svajonės juos yra apėmusios. Nesiplečiant apie pačią istoriją, kurioje visai nepasitaikė laiko duobių, ar tai režisieriaus talentas neleido jų pajusti, verta paminėti, kad finišas paliktas idealus, be jokio bereikalingo seilėjimosi. Viskas paprasta, žiauru ir aišku. Iš filmo ir buvo galima tikėtis kažko panašaus, jau vien dėl režisieriaus ir kad  jam bus teikti aukščiausi įvertinimo balai. Pats filmo siužetas ir pateikimas, savaime aišku, kad išlikęs toje ispaniškoje filmų dvasioje, tik kažkuom priminė tą Alex de Iglesia buitinės tematikos filmus. Kuomet siužetas pulsuoja tokiu dideliu tempu, kad nespėji net suvokti, jog visa aplinka ir užmanymas ant tiek paprasti, kas greičiausiai ir palieka tą nusistebėjimo jausmą.

Galima drąsiai konstatuoti, kad ispanai dar eilę metų mus stebins savo originaliai pateikinėjamais siužetais, tiek horror, tiek ir kituose žanruose. Jie nesikartoja ir į viską žvelgia lengvai, nesivaikydami banalumo, ar jau komerciškai pasitvirtinusių siužetų, bei nebijo leisti į naujus ieškojimus, kur lobiai slypi visai greta, tik bereikia labiau apsidairyti aplinkui… O filmo moralas – prieš einant miegoti, nepatingėti pasilenkti ir žvilgtelėti po lova. Ypač tai pravartu daryti moterims.

| Slasher | komentarai 2

Vokiečiai pagaliau prisiminė, kad ir pas juos Berlyne yra didelis metro tinklas. Apart pačio metro ten pilna visokių požeminių patalpų, giliai įraustų į žemę, siekiančių trečiojo reicho, vėliau Stasi laikus. Daug vietų kur žmogus nebuvo įžengęs eilę metų. Argi nedėkinga vieta geram horror‘ui? Londonas turi ne vieną filmą, kaip „Death line“ (1973), „Creep“(2004), Paryžius – „Catacombs“ (2007).  Tad kodėl Berlynui neturėti savojo, požeminį pasaulį nušviečiančio horror‘o. Gal ankstesniais laikais ir buvo kažkas panašaus susukta, bet didesnio atgarsio matomai nesusilaukė.

Filmas prasideda vangiai, pakol mus supažindina su potencialiomis aukomis – tai internacionalinis jaunimėlio ketvertas, atvykęs pasisemti nuotykių į Berlyną ir pasisamdo vietinį gidą, užsiimantį nelegaliomis ekskursijomis po Berlyno požemius. Labai kažko įspūdingo režisieriui nepavyko išspausti iš tų požeminių betoninių sienų, tikėtasi įspūdingesnių vaizdų,  bet bendros tamsios atmosferos negadino. Praktiškai visos kelionės metu buvo vis primetama ta nerami, nejauki nuotaika, kad kažkas negero laukia ateityje. Suprantama, kaip nukarus tokį sudėtingą kelią nesusipažinus su vietiniais gyventojais. Nuo tada ir prasideda pats smagumas. Filmo siužeto formulė, tradicinė, nieko naujo ieškoti nebandyta – kova už išlikimą, cypiantys, rėkiantys tenageriai, kvaili jų poelgiai na ir tikrai įspūdingas killeris, nuo kurio vaidybos skaitau ir priklausė visa šio filmo sėkmė. Kaip ir Texas Chainsaw Massaacre esmė buvo Leatherface šeimynėlė ar Hills Have eyes Pluto šeima. Be jų tie  filmai būtų niekas. Ta pati situacija ir čia.

Tik pradėjus blėsti įtampai ir pradėjus reikalauti, kad jau laikas imtis rimtesnio veiksmo, nei betikslis internacionalinio ketverto klaidžiojimas, režisierius Andy Fetscher tarsi išgirdo priekaištus ir tėškė visas sukauptas atsargas, spjaudamas net į politkorektiškus reikalus.Tai jau antras jo filmas. Pirmas Bukarest Fleisch (2007), pasiekiamas tik vokiečių kalba. Dar verta paminėti didelį filmo biudžetą, apie 3 milijonai dolerių. Tai tikrai nemažai, bet galima tvirtinti, kad jie tikslingai atidirbti. Filmą vertinti, kaip šedevrą ir statyti greta tų pačių Texas’o pjūklų nederėtų, tačiau darbas vertas dėmesio.

| Slasher | Parašykite komentarą

Kaip ir galima nujausti, kad filmo pagrindinis arkliukas bus Rober Englund vaidyba, kurio pasirodymas matomai ryškiai apkarpė filmo biudžetą. Jau vien žvelgiant iš tos pusės, kaip viskas nufilmuota, įgarsinta ir ant kokios juostos atspausta, filmą gali drąsiai mesti į krūvą eilinių šiandienos bandymų pigiomis priemonėmis sukurti kažką labai ypatingo. Bet iš tokių bandymų sėkmės ir pripažinimo sulaukia vienetai. Inkubus tikrai nesulauks nusistebėjimo šūksnių, tačiau drįsčiau spėti, kad kūrėjams jis kažkiek atsipirks ir apie jį bus pakankamai daug šnekama, vien dėl R.Englund. Tad iš kitos pusės, jei savo režisūrinius sugebėjimuose neįžvelgi didelio talento, gali tai kompensuoti žymios horror figūros vaidmeniu. Nes filmus kurti gi visiems dabar labai norisi.

Bet režisieriaus Glenn Ciano gebėjimų režisuoti nenorėčiau sumenkinti. Vis tik tai jo debiutas. Gal būtų turėjęs didesnį biudžetą filmavimo įrangai – rezultatas būtų visai super. Siužetas, bet kokiu atveju įtraukiantis, nepriklausomai ar Englundas vaidintų ar ne. Demono Inkubus apsireiškimas kine, bet kokiu atveju nedažnas atvejis. O čia jis atžygiuoja su nukirsta moters galva tiesiai į policijos nuovadą ir varo į neviltį ir siaubą tvarkos sergėtojus. Veiksmas viso filmo metu ten ir pasilieka. Inkubus’as Robeto Englundo lūpomis ir mimikomis pažeria daug teksto, kuris paliko didesnį įspūdį, nei vykstantys action epizodai ar primityviai išpildyti skaitmeniniai spec.efektai. Su gore dalimi galima sakyti kūrėjai visai neblogai susitvarkė, kaip pavyzdžiui dvokianti mašina prigrūsta dvėselienos ir žmogaus kūno dalių . Likusių aktorių kolektyvas savo vaidyba bandė vis sugriauti, tai ką Engludas pakylėdavo šiame filme, bet tame irgi nieko bloga įžvelgti nederėtų. Kažkaip pasidarė įprasta matyti panašiuose filmuose tokią vaidybą, tai čia manau tampa ar jau tapo privalomu atributu ir paprasčiau su tuo susitaikyti, nei piktintis. Tad galutiniame vertinime teigiamo šiame filme galima įžvelgti tik pačio Inkubus’o apsireiškimą ir jam tai ypač įtikinamai padėjusiam atlikti Englundo vaidyboje. Labai didelio nusivylimo žmonės pasiryžę sužiūrėti Inkubus neturėtų patirti, nors kas ten juos žino…

http://www.youtube.com/watch?v=01-gtlK2k68

| Slasher | Parašykite komentarą