Dar vienas naujas filmukas. Šį susiviliojau pažiūrėti vien dėl Bill Moseley, bet deja jis čia ir tėra vienintelis geras dalykas. Ir tas gaila man, kad jis tokiuose filmuose turi švaistyti savo talentą. Labai vidutiniškas žiūralas ir net jo one laineriai negelbsti. Durna mergiotė papuola bepročių šeimutei į rankas – šimtąkart matyta, šimtąkart girdėta, šįkart tai nesuveikia. Pradžioje žiūrisi visai nieko, bet į pabaigą darosi nuobodu ir net vos valandą perkopianti trukmė nepadeda išsigelbėti nuo žiovulio.
Nelabai prasmingai praleistas laikas, šeimynėlė beveik niekuo nenustebina, pagrindinė veikėja puskvaišė višta ir man tikrai mažiausiai rūpėjo kas jai nutiks. Taip susimauta su pagrindiniu personažu, kad tai iškart automatiškai krinta viskas. Net iš plakato ji mane nervina. Višta. Įdomūs faktai gal tik tokie, kad pirmąkart pamačiau blogietį su kroksais ir šiaip keista pradžioje matyt itin mandagų ir korektišką maniakų priėjimą prie aukos. Nors ir ne visiškas fiasko, galima žiūrėti iš bėdos, bet atvirai tai gana beprasmis šlamštas, kurį pamiršite tik filmui pasibaigus. Duodu balus tik už Moseley, peruką, kroksus ir gražius gamtos peizažus pradžioje.
Filmas vertas peržiūros, vien pažiūrėjus iš kokios mums „broliškos” šalies atkeliavęs. Su Izraelio horror dar neteko susipažinti. Matomai jie nekuria ar į platesnius vandenis nepaleidžia savo produkcijos. Gal ten kokios dorovės normos vyrauja, bet sprendžiant iš „Rabies”, nepanašu į tai. Kažkodėl tikėjausi, kad tai zombie filmas, bet izraelitai pabandė nustebinti tradiciniu amerikietišku slasher žanru, nors kaip nori taip žiūrėk, filmas gavosi pakankamai originalus, su savo smulkmenom.
Yra čia ir žudikas, yra ir teenagerių prikrautas džipas, yra ir idiotai policininkai, tačiau visos smulkmenos apjungiančios filmą – savotiškos. Matyt čia ir išlindo žydų tautos savitumas kuriant horror’ą. Pradžia filmo lyg ir nuteikia rimtai peržiūrai, bet netrukus paaiškėja, kad turėsime slasher komediją, pilną kvailų nesusipratimų, kurių pasėkoje siužetas įgauna linksmą pagreitį ir apart juokingų goravų vietų, horroro elementai ima išsikrauti ir artėjant finišui jau turime praktiškai juodąją komediją. Matomai ta priežastis ir privertė per paskutinį filmo trečdalį pajusti nuobodulį. Gal kad apsipratus su šiek tiek keistoka filmo stilistika, gal kad paprasčiausiai režisierius nepaspaudė ant aksceleratoriaus, kas derėtų finišuojant.
Kaip iš filmo daug nesitikint, jį vertinti galima, kaip vidutinišką stiprią slasher komediją. Apjungus eilinį amerikietišką slasherį su angliškų horror komedijų humoru, gautume panašų variantą. Iš aktorių įsimintiniausiai žiūrėjosi mergiotė, niekaip negalinti pamyžti, kurios įkūnyta blondinė buvo tokia amerikietiška, kad net jankių aktorės taip nesugeba savęs suvaidinti. Policininkai pas izraelitus pasirodo labiau pamišę nei jankių filmuose, su matomai per eilę metų išugdytu paranojišku poreikiu viską kas juda apieškoti. Veiksmo vieta niekur toli nesiblaško, viskas vyksta praktiškai vienam miške ir pažiūrėjus kokio lygio sprogimų spec. efektai, galima daryti išvadą, kad filmas daug nekainavo. Pagal IMDb – apie pusę milijono. Kaip už tokią sumą, galutinis rezultatas visai neblogas. Rekomenduočiau kaip egzotišką lengvai linksmą peržiūrą.
Po jau idiotiškai skambančiu pavadinimu, veikiausiai paskęsiančiu kitų tūkstančio panašių pavadinimų jūroje, slypi naujas zombie žanro perlas, anglų Afrikoje sukurtas 2010-ųjų The Dead (Mirusieji). Pamatęs pavadinimą, net balsu susižvengiau, na nejaugi nieko kito sugalvot nėjo? Galėtų dar taip pat sėkmingai vadintis Zombies. Tačiau reikia pastebėti, kad tuo pat metu filmas ir vertas tokio esminio pavadinimo, mat nustebina jis labai maloniai.
Zombių žanras visada susilaukia siaubo mylėtojų dėmesio ir jau matėme įniršusius, lakstančius zombius sprinterius, šėtonu varomus zombius, iš kapų besikeliančius zombius ir juokingus, toksinėm atliekom vemiančius zombius, tačiau tikrai seniai bemačiau tokius lėtus, vos paeinančius, bet vistiek iki kaulo baisius alia Fulci zombius. Kol Walking Dead zombiai antrajame sezone darosi panašūs į guminius bliakerius, Willas Smithas kovoja su kompiuteriniais kiaušingalviais, o vis dažniau pasirodo plėšrūs 28-ių dienų po tipo zombiai, į ekraną grįžta Mirusieji – lėti, bet niekad nesustojantys, jau kaip ir klasikiniai, ‘šauk jiems į galvą’ tipo zombiai.
Nors filmą kūrė angliokai, 90% jo žavesio – Afrikoje. Šis milžiniškas, paslaptingas, karštas žemynas užburia savo vaizdais ir nuotaika. Rodos jauti tą dvoką, karštoje saulėje pūvančių, zvimbiančiomis musėmis aplipusių, nelaimėlių lavonų. Karštą dieną keičia šalta dykumos naktis, grėsmė niekad nesitraukia, mirusieji nuolat tyliai sėlina paskom, visos naktys budrios. Jokių didelių įžangų, veiksmas mus nukelia tiesiai į apokalipsės židinį. Kitus žemynus prievartauti mėgstantys amerikonai dabar jau neša kudašių, deja lėktuvas krinta ir dūžta į vandenis, kažkur šalia vakarų Afrikos. Bangos išneša pagrindinį mūsų veikėją, – gerietį amerikoną mechaniką. Išgyvenimas prasideda nuo pirmųjų akimirkų, paplūdimiu lėtai slenka atšalę tamsiaodžių kūnai.
Be didelių filosofavimų apie apokalipsės priežastis prasideda tykiai kraupi kova už išgyvenimą. Vedinas vilties kada nors dar išvysti savo šeimą, herojus leidžiasi į gyvūjų numirėlių infekuotas Afrikos platybes. Tikrai senai neteko matyti tokio gero zombinio veiksmo gamtoje. Be galo gerai atsiduoda visokia klasika, ypač italų kūryba – Zombi, Zombi Holocaust, Hell of the Living Dead ir panašiai. Tik čia jau nebe old skūlas, filmas pasiėmė tai kas geriausia ir eina nauju, modernesniu, savo keliu, kurdamas unikalų pasakojimą. Be geriausių klišių nebūtų taip gerai, bet ir be jų viskas labai vykę, – goras tobulas (poroj vietų net nustebau, kaip čia taip padarė), baugus ambientinis garso takelis, užburiantys gamtos vaizdai, o svarbiausia žmogiški ir įdomūs nuotykiai kelyje. Ir apsieita be didelių socialinių problemų ir konfliktų kuriuos mėgsta pvz Romero, tačiau dėl to ne mažiau įdomu.
Jei jau būt visai teisingam, Mirusieji aišku turi savo trūkumų, kaip ir viskas turi savo trūkumų, bet šiuo atveju gerasis filmo efektas juos nustelbia, bent jau mano kuklia nuomone. Visai neseniai nudžiugino Berlyno numirėliai, dabar gi ir lėti zombiai sugrįžta su visa jėga. Kiekvienam subžanro mylėtojui labai nuoširdžiai rekomenduoju. Gal liaupsų prisiskaitę ir neįsimylėsite taip kaip aš, bet bent jau neblogą laiką tikrai turėsit, pažadu. Na, o aš asmeniškai su savo simpatijom noriu duoti maksimumą balų, kad neužneštų niekad šių kūrėjų entuziazmo karštas dykumos smėlis. Gaila, kad dėl tūpo pavadinimo jis turbūt daugelio bus netyčiom praleistas ar nepastebėtas.
1880-iais dailininkas Arnoldas Boklingas nutapė paveikslą „Mirusiųjų sala”, spėjama, jog tai buvo pagrindinis įkvėpimas 1945-ųjų filmui tuo pačiu pavadinimu. Filme, prodiusuotame vieno iš svarbesnių senojo kino prodiuserių Valo Leutono, siekta atkurti paveikslą scenose ir nupasakoti įvykius saloje.
Saloje pastebėjus maro požymius, izoliuojama grupelė žmonių, tačiau viena senolė yra įsitikinus, jog tai ne maro, o graikų mitologinės būtybės – vorvolakos darbas.
Kiek teko susidurti su filmais, prie kurių dirbo Valas Leutonas, visi buvo labai smagūs ir įspūdingi, taigi prie šito sėdau taipogi gerai nusiteikęs, bet laikui bėgant mane apėmė nubodulys. Filme viskas lyg ir gerai, tačiau labai pabosta laukti, kol prasidės tikrasis siaubas, o žiūrėti veikėjų konfliktus ir Boriso Karlofo vidutinę vaidybą man nebuvo didelė pramoga. Na, bet prakentėjus 50 minučių (iš 71), buvau apdovanotas ir, kas dar maloniau, nustebintas. Filmo pabaiga labai įspūdinga, dvelkianti šiuolaikinių siaubo filmų atspalviu bei atmosfera; tai lyg Dan Curtis „Dark Shadows” serialo priešistorė. Filme net yra kraujo, kas kine tuo metu vis dar buvo didesnis ar mažesnis tabu. Vaidyba gera, bet neįspūdinga, garso takelis kaip visada, efektų nėra.
Jei esat pasirengę kantriai pasėdėti, būsit puikiai apdovanoti.
Įpusėjus filmui, pradėjo lankyti mintys, kad geriau Victor Salva būtų ėmesis trečiosios „Jeepers Creepers” dalies (o dabar tik 2013 metams planuojama) ar antrojo „Clownhouse”. Didžioji pusė filmo laiko prabėgo laukiant, kad gal kažkas atsitiks ir įvykiai pakryps netikėta linkme. Bent jau man to sulaukti nepavyko, tačiau kartais tai atrodydavo visai arti. Bet, deja…
Reikia pripažinti, režisierius sugebėjo prikaustyti dėmesį, nors filmas gavosi lėkštokas, amerikietiškas draminins mistinis horror su pabaigoje šiokiu tokiu twistu, kurio aš, tiesa pasakius, pilnai nesupratau, o ir nenorėjau gilintis. Apskritai filmas man pasirodė labiau tinkamas kokiam televiziniam Hallmarks kanalui. Gan skeptiškos nuomonės vyrauja, jog gal iš Salvos tikėjausi daugiau, vis tik kultinė persona. Manau reikėjo mažiau mėgautis Rose Mcgowan vaidinamais išgyvenimais, kurie filmą keitė į eilinę dramą. Nors aktorė ji ištiesų puiki ir jai jokių pretenzijų neturiu. Laikraščių išnešiotoją, nuožmesnio veido, bent jau įsimintinesnio, galima buvo tikrai parinkti, nes jo pasirodymai turėję varyti šiurpą, labiau panėšėjo į atėjusio Mcgowan aplankyti meilužio. Policininkai, kaip įprasta, parodyti idiotai, nors vieną jų suvaidino nuo Twin Peakso laikų įvertintas ir pažįstamas Ray Wise, tiesa jo kelionės pabaiga šiame filme galima įvardinti vos ne geriausiu epizodu, būtent tokiu, ką geriausiai ir moka daryti Victor Salva, o čia jis nuklydo į kažkokią priemiesčio dramą…
Siužeto pagrindas – Mcgowan grįžta į savo tėvo namus, kuomet jis randamas negyvas nusiritęs nuo laiptų. Kaimynai perspėja apie pavojingą laikraščių išnešiotoją, kurio dera vengti, tačiau jis vis atsiranda iš niekur. Prasideda visokie prisiminimai, fobijos, nesuprantami įvykiai. Svarbiausias klausimas išlieka – kas tas laikraščių išnešiotojas ir ko jis nori. Žodžiu tokia linkme ir juda filmo sąstatas. Filmas balansuoja tarp intrigos ir nusivylimo. Nors kuri pusė labiau nusvers svarstykles, manau čia priklausys nuo kiekvieno asmeninių poreikių. Tad filmo nenurašau, nors neužilgo jis turėtų išsitrinti iš atminties.
Pradžioje filmo pagalvojau, nejaugi dar vienas filmas su pretenzijomis į 80’s horror. Tačiau apsirikau, nors ir matome automobiliu lekiančią teenagerių gaują, tačiau vėliau viskas vyksta sunkiau nuspėjamai. Pirmiausiai pastebimi panašumai į airių „Shrooms” (2007), vien dėl pagrindinio filmo akcento – haliucinogeninių grybukų. Tik ten jankiai atvyko į Airijos miškus pasimėgauti jų miškų augmenija, o šiuo atveju šveicarai išsiruošia į savo miškus, praleisti laisvalaikį su grybais. Pakeliui dar suteikia progą pasigėrėti gražiais šveicariškais peizažais, vistik filmas šveicarų/austrų, tad ir pateikimas tam tikrų dalykų nėra mums įprastas. Ne tiek daug ir besusiduri su šių šalių horror’u. O dar reikia nepamiršti, kad tai 3D filmas, kas taipogi labai keista. Teko žiūrėti normaliu vaizdu, tai tie 3d bajeriai kažkaip visai įdomiai įsipaišė į bendrą vaizdą. Nors tiesa pasakius, nesu šalininkas tų efektų atsiradimui kiekviename horror’e.
Siužetas praktiškai po penkių pirmų minučių įtraukia ir tempo nemažina iki pačios pabaigos. Neblogai išpildyti gore, gąsdinantys epizodai, taipogi uždėtas malonus ausiai garso takelis. Filmas praktiškai be didesnių minusų. Patys standartai išlaikyti istorijų, kuriose tenageriai patenka į kažkokią nuošalią vietą, su besiveisiančiais vietiniais freakais. Tik čia ir tie freakai nelabai įprasti, ir pačių veikėjų veiksmai kartais sunkiai paaiškinami. Bet reikia vis neužmiršti, kad žiūri haliucinogeninį slasherį ir viskas pamažu pradeda stoti į savo vietas. Tačiau pabaiga verta atskirų pagyrų. Kažkaip nesitikėjau, nors bežiūrint ir įdėmiau besigilinant, tai nesunkiai buvo galima nuspėti.
Manyčiau pagrindinis šio gero filmo kaltininkas – režisieriaus Markus Welter, kurio pavardė nieko nesako, kaip ir jo kūryba. Aktorių kolektyvas niekuo nenustebino, gal nebent tą freak moterį įkūnijusi aktorė. Paskutiniu metu tai antras sutiktas alpių horror filmas (pirmas – „Sennentuntschi”), ir abu maloniai nustebinę.
Naujas sunkiai nusakomos nuotaikos trileriukas. Prasideda gan stipriai, bet vėliau sunkoka suprasti kas čia daroma. Ar tai mistika kažkokia, ar apie psychą filmas, ar romantinė komedija. Kažkaip nei baisu, nei juokinga, nei per daug įdomu, vyksta ištęstas ir nervinantis detektyvas. Istorija pasirodė pritempta, veikėjų poelgiai labai neadekvatūs ir nelogiški, žodžiu nelabai kas gero.
Išvada vėl tik tokia, kad dauguma amerikonų turbūt nėra labai protingi. Kaip vienas kūnas per du metus supūna iki griaučių, o kitas guli šviežias, kaip vakar miręs? Ar aš kažko nesupratau?
Nors ir buvo sąlyginai įdomu žiūrėti iki pat pabaigos, jaučiuos praradęs laiką. Nesuprantu kam reikia tokios istorijos, man ji rodos puskvailė arba pastatymas labai nepavyko. Iš bėdos per teliką galima būtų žiūrėti, bet šiaip tai gėdingas darbelis. Erzinantis nusivylimas.
