Kas čia pasidarė, kad paskutiniu metu vos ne kas antras naujas jankių horroras bando atkartoti 80’s stilistiką. Čia gal Ti West’o šlovės apakinti, bando pakartoti jo žygdarbius, ar staiga visi suprato, kad lengviau paimti tų klasikinių slasherių dvasią, šiek tiek paįvairinti siužetą, užturbinti ir paleisti naudojimui, tikintis, kad nusišypsos sėkmė. Kažką naujo, įdomaus ir patrauklaus sukurti, kad visi būtų patenkinti, reikia pripažinti, tikrai sunku, netgi ir turint padorų biudžetą. Tad paėmus klasiką, vis tiek rasi kelią kaip prisibelsti į pamišusių oldskūlo gerbėjų, nostalgiškai menančius tuos laikus, širdis.

Kad ir filmas „The Sleeper”. Čia dar paprasčiau – visa veiksmo priešistorė perkeliama į 1979, o tęsinys į 1981 metus. Siužetas taipogi nieko naujo – studenčių alpha teta gama draugija, kurią bando terorizuoti serial killeris. Visi filmo privalumai – tai gan neblogai mažu biudžetu atkurta tradicinė slasherių atmosfera, panaudojant ganėtinai įdomų garso takelį bei pats psichopatas killeris, paskendęs kamuojančioje beprotybėje ir gan tiksliai atliekantis veiksmus, kaip ir kultiniai tų laikų nesunaikinami herojai. Minusai būtų: aktorių parinkimas, kurių išvaizda ir taip nieko gero, priedo dar užmaskuotos aštuoniasdešimtųjų mados atributais. Gan klaikokas vaizdas, kad ir aukoms.

Tai pirmoji pažintis su režisieriaus Justin Russel kūryba, tačiau bandyti atkasti porą jo senesnių filmų nėra didelio noro. Jaučiu, kad „The Sleeper” bus geriausia, ką jam pavyko sukurti. Pats filmas skirtas išimtinai jaučiantiems nostalgiją 80’s amerikietiškiems slasheriams, kiti galite nudegti nagus. Nors pats filmo posteris tikrai patrauklus ir daug žadantis.

Stengiuosi nepražiopsoti naujausių itališkų horror darbų, vis turint viltį, kad filmą sukūrė būsimas kultinis režisierius, kaip Fulci, Argento, Deodato ir t.t. Bet svarbiausia manau priežastis, kad dar ir dabar pagal geografiją italų 70’s-90’s horror’ą vertinu kaip geriausia, kas buvo sukurta per visą kino istoriją. „Christopher Roth” pavadinimas dalinai nuviliantis. Toks paprasčiausiai nieko nesakantis, o skelbiantis pagrindinio personažo vardą. Nyku. Ir apskritai tokį pavadinimą greitai pamirši ir niekuo nesuintriguosi. Paliekant Christopherį Rothą ramybėje, pirmiausiai į akis krito senai matyta „Desperado” žvaigždė Joaquim de Almeida, aplink kurį ir sukosi filmo eiga. Galima konstatuoti, kad lūkesčius pateisino, bet ne daugiau. Likęs aktorių kolektyvas savo darbą atliko, įsiminė viena labai itališkos išvaizdos aktorė, nuo kurios akių tikrai sklinda pamišimas, tad ir epizodai su jos dalyvavimu buvo vieni įsimintinesnių.

Filmo siužetas jau nuo pirmų akimirkų traukė link giallo – į Italiją atvyksta žymus amerikietis rašytojas su žmona, čia jis bando rašyti naują romaną, bet aplinka palaipsniui darosi įtartina, vėliau jau pavojinga… Kažkur lyg girdėta, matyta, tik čia ta giallo atmosfera neatkartota bukai pagal septyniasdešimtųjų klišes, o bandoma pateikti savaip, nes vien soundtrackas kardinaliai skiriasi nuo visų moriconių, tačiau paslaptingumą ir įtampą perteikia tiesiogiai ir įtikinamai. Dar vienas įdomus sprendimas, kad filmą režisierius praktiškai sudalino į dvi dalis – pirmoji su ryškiomis pretenzijomis į seną gerą giallo, o antroje pusėje pereinama prie tiesmukiško brutalumo, sutinkamo praktiškai visuose amerikietiškuose slasheriuose apie nuošaliose vietose gyvenančius freakus.

Visumoje rezultatas gavosi įdomus ir vertinčiau daugiau į teigiamą pusę. Pasirodo režisierius Maxime Alexandre padirbėjęs operatoriumi ir prisidėjęs prie Alexandre Aja sėkmės filmuose „High Tension” ar „Hills Have Eyes” remeiko. Tai manau ir viena iš pagrindinių priežasčių kodėl režisierius pasirinko amerikietiškus atributus. Filmui iki tobulo tikrai toli. Yra daug duobių, silpnų vietų, tačiau peržiūra likau praktiškai patenkintas.