Jau tapo įprasta per metus susukti keletą zombinių komedijų, su vis nauju siužetiniu potepiu. Kad striptizo klubuose dažną kartą apsireiškia zombių virusas, tai čia nieko nauja, bet kad po žemę klaidžiotų būriai zombių-striptizo šokėjų, skanaujančių vyriškos lyties individų mėsos, lyg ir neteko stebėti. Nors filme parodijuojama daug filmų, jau kažkur matytus epizodus, bet tai visai netrukdė mėgautis ta absurdiška dviejų tipų kelione, ieškant skanaus pyrago, mat vienas kietas gėjiškas kaubojus pamišęs dėl namuose paruošto skanaus maisto.

Pati kelionė ir filmas greičiausiai uždėtas ant to pačio pagrindo, kaip ir „Stakeland”, tik čia nuotaika visai kita. Keista, kad ir tas važiavimas į susirastą pakeliui tikslą visai nevertė nuobodžiauti. Kelionės metu nutinkantys nuotykiai, kaip pvz. būrys zombių-striptizo šokėjų, judinančių subines pagal hip-hopo ritmą, kurį atlieka live apie 50 metų baltaodis hip-hopo superstaras, ar tai be perstojo sklindantys iš vieno tipo absurdiški pamąstymai bei prisiminimai, suteikė filmui tą kvailą nuotaiką, kai žiūri kažkokią nepaaiškinamą nesąmonę ir būna visai smagu ir nereikia pergyventi ir gailėti žmonijos, dėl artėjančios ekrane zombių apokalipsės. Pradžioje gan skeptiškai žiūrėjau į filmą dėl kažkur perskaitytų neigiamų komentarų, bet galiu tik užtikrinti, kad komedija gavosi labai netgi vykusi, na gal ne tokio tipo kaip anglų per pastaruosius keletą metų išspaustų zombinių komedijų hitų, tačiau ne ką prasčiau.

Filmą režisavo Sean Skelding, dar nelabai pasižymėjęs horror fronte, tačiau prieš tai jo susuktas „I Am Virgin” (2010) atrodo ir visai patrauklus šiandieninis exploitationas. „Stripperland’e” pavyko pakviesti nusifilmuoti net patį Lloydą Kaufmaną, nors ir trumpam sušvytėjusį su išverstomis žarnom, bet irgi suskėlė puikų dialogą. Na ir pagrindinė filmo kviestinė žvaigždė, tai kultinė scream queen Linea Quigley. Nors ir praradusi seksualią išvaizdą, vien dėl susiraukšlėjusio veido, tačiau su bendru savo įvaizdžiu, galima sakyti puikiai įsipaišė, ir finišo tiesiojoje filmui suteikė dar keletą papildomų bonusų.

Kuo pirmiausiai nustebino filmas, tai skaičiumi aktorių-legendų, kuriems čia nors ir suteikti epizodiniai vaidmenys, bet jie sugebėjo ryškiai sužibėti. Manyčiau, kad tie epizodai išliks ilgiau nei pats filmas ar jo siužetas. Pirmiausiai nustebino Angus Scrimm, labai įtikinamai įkūnijęs per TV skelbiantį dievo žodį, pamokslininką. Į senatvę išnyko Anguso ta kraupi veido išraiška, pasidarė toks švytintis, geras senukas. „Phantasme” jau sunkiai jam pavyktų atkartoti piktąjį Morticianą. Sąsajos su „Phantasmu” nesibaigia Anguso pasirodymu – baro savininką suvaidina Reggie Banister, vienas iš trijų pagrindinių „Phantasmo” žvaigždžių. Jis paskutiniu metu vis dažniau pasifilmuoja horror’uose ir visai neblogai. Dievobaimingąjį viešbučio savininką pavesta suvaidinti senai bematytam, begirdėtam Michael Berryman, be kurio neįsivaizduojamas „The Hills Have Eyes” originalas. Vienos geriausių, linksmiausių filmo scenų buvo jo pasisakymai apie dievą ir pagalbą. Na klasiškai šitas freakas vaidina, vien jau natūralios mimikos ko vertos. Dar prie šito horror žvaigždžių sąrašo galima priskirti Debbie Rochon, kurios pasirodymas bet kuriame filme jam tarsi suteikia gyvasties. Čia Debbie viena iš dievo sekėjų, tiesiog trykštanti noru atvesti kiekvieną į doros kelią ir gerai pasidulkinti.

Režisierius James Felix McKenney žinomas iš ganėtinai keisto indie filmo „Automatons”. „Satan Hates You” taipogi pasižymi orginaliu užmanymu, šiek tiek parodijuojant filmus, kur po žemę paleidžiami bastytis angelai ar velniai. Pirmiausia juosta pretenduoja į religinio horror pakraipą, kur visas siužetas sudėliotas apie dvi personas – alkoholiką ir kekšę bei jų laviravimus tarp dievo ir šėtono. Aplinka, kurioje įmesti tie du veikėjai, netoli žemiausio socialinio sluoksnio atsidūrę visokie narkomanai, alkoholikai, kekšės, looseriai, dievo kariai gyvenantys eilinio nušiurusio kvartalo bendruomenėje. Bet, kaip vėliau paaiškėjo, dievo paieškai tai tiesiog ideali terpė… Filmas tikrai ne šedevras, bet labai neigiamai atsiliepti irgi negalėčiau. Visumoje toks vidutiniškas amerikiečių indie horror dvasioje susuktas filmas, daugiau krypstantis į komedijos pusę, nors tokių nemalonių, bei goravų vietų apstu. Paskutiniai iš tos temos matyti „End of the Line” ir „Red State”, buvo žymiai geresni.

Turkai, paskutiniu metu pateikę keletą labai stiprių, artimesnių „islamiškojo” ghost tematikos filmų, kaip „D@bbe”, „Büyü”, „Semum”, ėmėsi ir zombių. Reikia pripažinti, kad patrauklius filmus jie moka daryti, per daug neieškodami naujų idėjų, o paimdami didelius hitus ir perdarydami juos pagal save. Galutiniame variante pasilieka tik kažkur matytos siužeto užuomazgos, o visa kita pateikiama pakankamai originaliai ir žinoma su ryškiu turkišku koloritu. Bet kokiu atveju, filmas žavi labiau kaip egzotika ir nedažnai vartojant, dažniausiai tokių darbų įvertinimai lieka teigiami. Iš kitos pusės, kodėl jiems nekurti tokios produkcijos, kai turi nemažą savo rinką.

Grįžtant prie turkiškų zombių, tai siužetas pirmiausiai priminė nesenai matytą „[REC]³ Génesis” treilerį. Nors filmo ir nematęs, bet kažkodėl pasirodo, kad bus panašu. Vestuvės ir infekuotieji. Viskas nufilmuota dabar taip madingai, iš rankinės kameros perspektyvos, šiuo atveju filmuotojas stengiasi užfiksuoti vestuvių ceremoniją, vykstančią kažkokioje saloje-kurorte. Keleto draugų ratelis mėgaujasi idiotiškais, tuščiais pokalbiais apie meilės reikalus ar šiaip visokius niekus, kas dažną kartą sukelia šypseną. Zombiai pasirodo netikėtai, tik čia skirtingai negu kokiam „[Rec]”, įtampa ir panika susimaišo su komedija. Rezultatas teigiamas ir keistas. Vietomis net pradedi pamažu pajusti įtampos užuomazgas, bet netikėtai prasižioja koks turkas, ar tai patenka į kvailą susidūrimą su zombiu. Net pabaigą lyg bandyta daryti dramatišką, varančią filmo herojus į beviltišką situaciją, tačiau pats ir toliau sau ramiai žvengi iš turkų nacijos.

Reikia pripažinti, kad turkai išspaudė neblogą komediją, sukergę „[Rec]” ir kokį „Shaun of the Dead”. Pigu, bet linksma. Patys zombiai ar masinės scenos pakankamai kokybiškai padarytos ir akių visai neerzina, kaip nutinka šimtus kartų, žiūrint mažabiudžetinius bandymus sukurti kažką naujo zombie žanre. Visumoje galima vertinti net kaip rekomenduojamą juostą, nes gi pastaruoju metu apie zombius išvystame nedaug dėmesio vertos produkcijos, po kurios peržiūros nesigaili sugaišto brangaus laiko.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios ėmiausi susipažinti su Frankensteino sindromu – tai Tiffany Shepis. Viena geriausiai besižiūrinčių dabartinių etatinių horror aktorių, greta Asia Argento ar Debbie Rochon. Nesvarbu, ar filmas geras, ar prastas, bet sugeba ji kažkaip perteikt savo charizmą, net ir epizodiniuose vaidmenyse. Pavadinimuose esantis žodis Frankenstein dažniausiai sukelia neigiamas asociacijas, nes kiek galima su ta jau atgulusia klasika žaisti. Laimei, čia nei į remeiką, nei perkėlimą tos istorijos į šios dienos aktualijas nepanašu. Tad klasikos nebjaurojama su dar viena nedidelio biudžeto juosta. Paimta tik pati lavono prikėlimo iš numirusių idėja, tad nekreipiant dėmesio į pavadinimą, nelabai ir bandytum suvesti galus su Mary Shelley novele.

Filmo veiksmas vystosi kaip tradicinio medicininiais eksperimentais paremto horror, su daugybe kartų plėtotu ir išplėtotu kine super galių atsiradimo efektu. Pakankamai tamsus filmas, nors toks filmavimas ir filtruotos, dirbtinos spalvos nėra man labai prie širdies, tačiau susitaikai su mintimis, kad jau gyvenam aukščiausiųjų technologijų amžiuje ir nuo tokių pasiekimų niekur nepasislėpsi. Savo nuotaikos filmo metu labai kritiškai nevertinčiau – buvo ir įtraukiančių laiko tarpų, buvo ir erzinančių, o kažko įsimintino išvysti ir neteko. Dažniausiai panašaus lygio pigūs modern horror filmai ir nuslenka užmarštin, kuriuos žiūrėdamas po metų ar dviejų nieko neprisiminsi ir tik nuo pusės filmo ateis mintis, kad aš tai jau kažkur mačiau. Režisierius Sean Tretta matomai ir specializuojasi panašioje produkcijoje, tad jei kažkam netyčia labai patiko ankstesni jo darbai kaip „The Great American Snuff Film” (2003) ar „The Death Factory Bloodletting” (2008), manau Frankensteino sindromu nenusivils, jau vien dėl Tiffany.