Priežastis, kodėl ėmiausi filmo apie vilkolakius – tai užhipnotizavęs posteris. Aktorių veido išraiškos nutaisytos tarsi verkiančios iš nevilties, kaip ir nėra labai jau įprastos tokiuose kietuose posteriuose, kur herojai stovi apsiginklavę įspūdingais savo ginklais ir būna nutaisę nugalėtojų miną. Spėju, kad ta trykštanti neviltis susijusi su sąlyginai nelaiminga ir liūdna istorijos pabaiga.

O visa velniava prasidėjo, kuomet mergina parsiveža savo sužadėtinį parodyti gimtiesiems namams ir paaiškėja, kad ta šeimynėlė nuo seno kovoja su vilkolakiais, kurie pasirinkę pastovią dislokacijos vietą apleistame miestelyje. Kariniai ir policijos daliniai nepasirodo gelbėti tos šeimos, tad galima ramiai stebėti vilkolakių medžiotojų rengiamas baudžiamąsias iškylas į miestelį ir vilkolakių atsakomuosius veiksmus…

Istorija pati pakankamai įdomiai suregzta, nors pačio jos išpildymo metu, visas perteikti bandomas dramatiškumas dingsta, pirmiausiai dėl pačių aktorių vaidybos, kurie niekuo neišsiskiria, nėra labai geri savo amato žinovai, tačiau ta jų vaidyba ir grimasos priverčia nejučiomis šypsotis ir galvoti – va kietai čia jie. Iš filmų su vilkolakiais daug nesitikiu (ne prie širdies man tos jų istorijos), tad ir čia pavyko kažką atrasti, o ne nusivilti. Netgi naudojami dideli kiekiai skaitmenos, šiuo atveju didesnių problemų nekėlė, o nuteikė puikiai juoko dozei – ar tai šokinėjantys skaitmeniniai vilkolakiai, ar jų degimo procesai. Be to daug neblogų akimirkų apleistame mieste, kuris galvoju yra tikras, o ne dekoracijos. Įdomus užmanymas vilkolakių bendruomenės vidinis gyvenimas ir jų apmokymai. Negalima nepaminėti ir vilkolakių žudymo metodų bei naudojamų ginklų. Ta visuma smulkių detalių ir padarė filmą žiūrimą, visai nesirengiant prasukti ar išjungti. Dar viena teigiama pusė, kad nesustojama kurti siaurų horror subžanrų filmų, kuriuos manau ateityje bus visai įdomu palyginti su to laikmečio ar skaitmeninius vilkolakius su Paul Naschy suvaidintais nepakartojamuose ’70s laikmečio exploitationuose ir t.t. O man ši juosta daug asociacijų sukėlė su „Dog Soldiers”, tik čia viskas ženkliai linksmiau. Režisierius Sheldon Wilson jau sukūręs apie dešimt, pagrinde tv horror filmų, kurie gan vidutiniški. Labiausiai įsiminęs „Shallow Ground” (2004).

Daug kur filmas minimas kaip vienas geriausių horror darbų 2011 metais. Paskutiniu metu korėjietiškas kinas visiškai nežavi. Peržiūrėjus jų 10-20 horror ir ne tik filmų, jie pradeda suvienodėti, nors pirmieji matyti dabartinio horror darbai paliko gan gilų įspūdį. Viskas nufilmuota gražiai, prabangiai, gal ir per saldžiai, tačiau tas pats braižas slenka iš filmo į filmą. Taipogi palaipsniui pradeda erzinti ir tas korėjietiškas, kažkiek depresyvus personažų būdas. Siužetai nors ir pilni naujų idėjų ir nenuspėjamų baigčių, tačiau kuo daugiau jų sužiūri, tuo labiau padėties jie negelbėja. Gal reikia būti korėjiečiu arba suartėti su jų kultūra, kad galėtum mėgautis kiekvienu iškilesniu Korėjos filmu. Turiu pripažinti, kad amerikietiški ar europietiški horror filmai paskutiniu metu ryškiai pranoksta Azijos produkciją. Bet pasiganyti po pasaulį visuomet pravartu ir nieko keisto, kad kartais lieki mažumėlę nustebęs, tai ką išvysti.

Kad ir „I Saw the Devil” maloniai nustebinęs filmas ir sutinku su daugelio nuomone, kad jis visai pagrįstai minimas tarp metų geriausiųjų. Po peržiūros pasidomėjęs, kas per režisierius jį sukūrė (korėjiečių pavardžių man neįmanoma įsiminti), likau dar labiau nustębęs, kad čia tas pats tipas Jee-woon Kim, sukūręs vieną geriausių matytų korėjiečių horrorų – „A Tale of Two Sisters” (2003) bei nepakartojamą spagheti western parodiją „The Good, the Bad, the Weird”. Tad galima konstatuoti, kad nieko keisto čia neįvyko. Iš šio režisieriaus tikrai buvo galima laukti panašaus lygio filmo, bent jau siužetinėje pusėje. Deja čia visa atmosfera, spalvos, nuotaikos lieka tokios pačios, kaip to ar ano korėjiečių filmo. Patį filmą skirstyčiau į dvi dalis – iki pasakant frazę, kad serial killeriui košmaras tik prasideda ir po. Beje, žiūrėdamas į tą žudiką pastoviai jį lyginau, ar net įsivaizduodavau, kad čia Anthony Wong’as, tiek išvaizda, tiek įkūnijamais psichais jie be galo panašūs.

Bandau spėti, kad tas siužeto posūkis, kuomet žudikas paleidžiamas, yra kažkas naujo arba visai neišplėtota serial killer filmo žanre. Tuo jis manau ir įeis į istoriją. Tolesni įvykiai tam tikra prasme ir nervindavo, nes jaučiausi lyg žiūrėčiau labai rimtą filmą, kur nevalia mėgautis visokiomis logikos spragomis ar neįtikėtinais žygdarbiais, kurių čia netrūko iš abiejų pusių. Gal ir reikėjo jų išvengti ir anksčiau nutraukti tą „katės – pelės” žaidimą. Rezultatas būtų žymiai efektingesnis, o dabar į filmo pabaigą filmas paprasčiausiai išsikvėpė. Tačiau neskaitant tų visų priekaištų, filmas visapusiškai nudžiugino ir kažką viduje paliko po savęs. Paskutinį kartą korėjiečiai taip nudžiugino su visai nekorėjietišku filmu „The Butcher” (2007).

P.S. Kiro pastebėjimai.