Tamsus narkotinės tematikos survival horror iš Kanados, niekuom nenustebinęs, nebent palikęs nemalonius įspūdžius iš narkomanų gyvenimo. Narkašnikų kompanija surinkta lygiuojantis į tas teenagerių grupes, kurioms kažkur važiuojant, kažkas nutinka negero. Tik aktoriai parinkti gal labiau apšiurę, pritaikyti landynėms, kuriose jie badosi. Visą tą narko aplinkos parinkimą ir pateikimą vertinčiau patenkinamai, vien jau dėl to, kad šioje dalyje man, bent jau horror buvo daugiau nei tolimesniuose įvykiuose, kur pamažu perauga į zombie ar tarkime filmų apie infekcijas stilistiką ir atlaužtą ganėtinai nuobodžiai. Įtampą minimaliai pakelia nebent teenegerių sužvėrėjimo procesai, tačiau tolesni įvykiai „bėga-gaudo” stiliuje žiūrisi belekaip.

Visa tai galima bandyti prisiversti žiūrėti vos ne kaip komediją, na bet akivaizdu, kad filmo kūrėjai į tai nepretendavo, tad taip šventvagiškai elgtis nesiryžau. Viską sužiūrėjau kuo rimčiausiu veidu ir filmo pabaigoje likau apdovanotas paskutine scena, kuri puikiai vainikavo tą istoriją. Filmą dar pagyvino neblogai savo rolę (mento narkobiznio prižiūrėtojo) atlikęs Christian Bako, kažkuria prasme įnešdamas kietumo, nes ta teenagerių kompanija su savo beviltiškom fizionomijom būtų įvariusi vėžį.

Kažką daugiau apie šį labai vidutinišką depresyvų filmą bepasakyti nelabai ką ir galima, nebent parekomenduoti kultinį panašaus siužeto filmą „Blue Sunshine” (1978), kuris yra šimtą kartų geresnis, ir manau „Nostrum” kūrėjai pasiskolino idėjų iš pastarosios klasikos.

Pasirodo režisieriui Ti West’ui neperseniausiai skirtos liaupsės už „House of the Devil” nebuvo atsitiktinės. Šitas tipas dar kartą įrodė savo genialumą su „The Innkeepers”, kuris buvo laukiamas su klausimu, ar pavyks režisieriui pakartoti sėkmę ir aplenkti ankstesnįjį savo šedevrą. Garantuotai pavyko. Sėkmės paslaptis akivaizdi ir aiški – paprastas iki negalėjimo siužetas ir idealiai pritaikytos 70’s-80’s geriausiuose horror filmuose naudojamos klišės, kurių buvimo praktiškai nesijaučia, nes filmas pradžioje savo jaukumu įtraukia į kuriamą eilinę horror istoriją, o į pabaigą netikėtai pasijunti maksimaliai prikaustytas prie viso veiksmo ir net pačiam pasidaro keista, kad tam tikri epizodai natūraliai gąsdina.

Šį kartą režisierius ėmėsi piktų vaiduoklių filmų tematikos, kurie vis dar kerštauja už praeityje patirtus košmarus. Na azijiečiai paskutiniais metais prisuka krūvas panašios produkcijos, tad kažkiek ir įdomu buvo palyginti su jų. Šiai dienai matomai Ti West’o darbas artimesnis dūšiai, tad azijiečių vaiduokliai palikti už jo nugaros. Filmo veiksmas dislokuotas viešbutyje, tad kaip čia neprisiminus „The Shining”, bet kažkokių didesnių paralelių nelabai pastebėjau, kurias siejo nebent panašus kameros judėjimas viešbučio koridoriuose, na ir žinoma ta kuriama įtampa tradicinės horror muzikos fone.

Pats vyksmas išsivysto tik antroje filmo pusėje, tačiau bežiūrint to beveik nesijaučia, nes tie tušti paprasčiausi dialogai, susipažinimas su aplinka, keletu viešbučio svečių visiškai neprailgsta, kai tarsi iš ekrano sakoma palaukite, tuoj imsimės ir jūsų gąsdinimo, brangūs žiūrovai. Pačio siužeto neliesiu. Jis elementarus, netgi twistų pabaigoje nesistengta pateikinėti, nes paprasčiausiai jų čia nereikia. Filmo grožio esmė pateikime ir drąsiai galima režisierių įvardyti, kaip bandantį pataikauti visiems kamuojamiems nostalgijos klasikiniams horror’ams, kurių era prasidėjo nuo 1970 metų ir tradicijos tęsiamos iki šių dienų.

Dar vienas svarbus filmo privalumas – tobulai parinkti aktoriai, kurių nėra daug, bet juos galima taipogi priskirti prie varomosios jėgos. Sara Paxton su Pat Healy tobulai įkūnyjo tuos viešbučio tarnautojus, susidomėjusius vaiduoklių gyvenimu. Taipogi keista žiūrėti į pasenusią, bet neprarandančią žavumo Kelly McGillis iš kultinio „Top Gun”. Vienareikšmiškai „The Innkeepers” įvardyčiau kaip geriausią metų ghost tematikos filmą. Pažiūrėti būtina. O iš Ti Westo tikiuosi, kad jis nesustos ir imsis kitų horror subžanrų, bandydamas vėl mums priminti tuos senus gerus laikus. Ir jokių modernių naujovių mums nereikia…

Vėl šis bei tas orginalesnio iš Prancūzijos, tik čia nieko panašaus neišvysime, kaip „Martyrs”, „Frontiers” ir panašaus kalibro filmuose. Čia bandymas su minimaliu siužetu perkelti mus į paslaptingą, kruviną ir saldų giallo pasaulį. Nors pagal pačią filmo estetiką tokias juostas, kurių palaipsniui spėju atsiras ir daugiau, gal tiesiog priskirti neo giallo žanrui. Neperseniausiai stebino italų „Amer” (2009), dar seniau lenkiškieji trashai „Fantom Killer”, o „Blackaria” manyčiau savo užmanymu rastų vietą kažkur per vidurį tarp šių gan skirtingų filmų.

Istorija sukasi sapno, seksualinių fantazijų fone, kur filmo siužetas ar klausimas, kas ir kodėl žudė, praktiškai nuplaukia į antrą planą, o stebint visą šią giallo pasaką belieka mėgautis maloniai nuteikiančia atmosfera, prie kurios labai daug prisidėjo electro stiliaus garso takelis, pereinantis į dark ambientus ir atvirkščiai. Kaip ir pridera, režisieriai sugeba pateikti ryškias spalvas, pjaustymo scenas, kaip vienas iš firminių giallo įvaizdžio elementų čia išpildytos ypač kokybiškai, su visomis smulkmenomis ir svarbiausiai niekuo nenusileidžia geriausioms klasikinėms žanro scenoms. Erotinė filmo pusė pateikiama be galo saikingai ir manyčiau tuo klausimu priimtas be galo teisingas sprendimas, nepereinant į softcorą, tuo tarsi išlaikant viso filmo metu iš ekrano sklindantį seksualumą. Filmo siužetas prasideda kuomet naktį mergina negalėdama užmigti dėl aukštu aukščiau esančiame bute sklindančio triukšmo, nusprendžia užlipti sudrausminti kaimynų, bet patenka į vykstančią keistoką sekso orgiją. Jai šeimininkė pasiūlo prisijungti, tačiau nepasidavusi įkalbinėjimams sprunka, o sekančią dieną gailisi dėl savo kvailo poelgio. Nusprendžia grįžti į tą patį butą. Nuo tada ir prasideda paslaptinga sapno formos istorija su krūva lavonų…

Filmas manau įspūdžio nepadarys privengiantiems mažabiudžetinių juostų, nes to visiškai paslėpti režisieriams nepavyko, bet tai pridėjo tam tikro žavesio, tarsi primindami, kad va pažiūrėkit, kaip mes sugebėjome iš nieko sukurti puikų reginį. Belieka konstatuoti, kad tokie filmai retai sukuriami, tik deja jie lieka neįvertinti ir greitai užmirštami. Režisieriai Francsois Gaillard ir Christophe Robin niekuo rimtesniu neo giallo fronte ir apskritai kine pasižymėję nebuvo.

Karts nuo karto vis tankėjančiose zombie filmų džiunglėse, išlenda kilnių siekių kupini darbai su šūkiu „zombiai irgi žmonės”. Dažniausiai, tai komedijinio žanro kvailoki filmai, bandantys pažvelgti iš priešingų barikados pusių į zombių pilietines teises, juose išlikusias žmogiškąsias vertybes, jausmus. Rimtesni darbai buvo „Zombie Honeymoon”, „Fido” bei krūva trashovų komedijų.

Naujausias darbas šiame fronte „DeadHeads”, pasakojantis apie du pusiau zombius, galinčius kalbėti ir mąstyti, iš kurių vienas net pilnai nesuvokia, kad buvo miręs. Linksma filmo pradžia perauga į kelio filmą, o pagrindinis personažas vyksta aplankyti savo sužadėtinės. Kaip ir pridera, veikėjai patiria begalę linksmų nuotykių, pakeliui prie jų prisijungia stambus tikras zombis, su kuriuo pavyksta užmegzti draugiškus santykius, senis vežantis išbarstyti mirusios žmonos pelenus. Blogieji veikėjai čia yra pora labai kietų tipų, persekiojančių mūsų linksmuosius zombius, nuotakos tėvas užviręs visą košę bei negras, besiblaškantis tarp vienų ir kitų, bet galiausiai ir jis padaro kažką gero vardan zombių. Siužetas vystosi kaip ir nuobodžiose paaugliškose komedijose apie jankių meilę su iškilmingu happyendu, gėris laimi, bla bla bla ir viskas…

Visą reikalą aišku taiso tos kvailos zombių žmonių kovos, lakstančios galvos ir pakelių Amerika. Verta paminėti apsilankymą drive-in, kur fone buvo rodomas „The Evil Dead” bei ant filmų reklamos lentos dar buvo paminėtas, tiksliau padaryta režisierių savireklama filmo „Dead/Undead”. Filmą režisavo Brett Pierce ir Drew T.Pierce, kurie daugiau praktiškai niekuo nepasižymėję. Apie aktorius nieko gero pasakyti negaliu, nes jų besimaivančios fizionomijos dažniausiai nervino, išskyrus vieną blogietį, kurį suvaidino nežinomas aktorius Benjamin Webster. Filmą rekomenduočiau, jei norite pažiūrėti kažką linksmo, kvailo apie zombius.