Taip ir likau pilnai nesupratęs į ką orientuotas Don‘t be afraid of the dark. Kaip savaitgalinis šeimos filmas būtų šiek tiek per žiaurus, kaip draminė istorija apie mergaitės ir būsimos pamotės santykius, per daug fantazijų prikišta ir kokiom namų prižiūrėtojom taipogi ne prie širdies bus, kaip horror filmas irgi nevisai paišosi į produkcijos rėmus. Tebūnie tai horror pasaka fantasy mėgėjams, tik ne vaikams. Vaikai tikrai gali pradėti bijoti tamsos, prisižiūrėję tos mergaitės nuotykių su linksmaisiais požemio gyventojais, nors pastarieji juokauti nusiteikę nebuvo, bet jų išvaizda to prašėsi. Vis dėlto manau galėjo kūrėjai kažką panašaus susukti į gremlinus.

Bet kadangi filmas buvo labiau reklamuojamas, kaip Guillermo del Toro prodiusuotas, o debiutuojantis režisierius Troy Nixey paliktas nuošalyje, tad nieko keisto kad istorija buvo del teoriška, ir režisieriaus darbas labai panašėjo į kokio Pan‘s Labyrinth ar kito jo prodiusuoto tvarinio Orphanage bendrą stilistiką. Pats filmo siužetas manau kildintas iš vaikų fantazijų,baimių tik perkeltas į buitinę aplinką, kuri beje velniškai gerai žiūrėjosi – restauruotas senas namas, su praeities paslaptimis, kuriame tvyro neperkrauta jauki prabanga, trūksta tik laiptais palengva lipančio Vincent Price. Visa filmo vizualinė pusė, nors ir pakankamai nusaldinta, tačiau žiūrint jokio diskomforto neteikė, o gal net gelbėdavo padėtį, po tų nusiminusios mergaitės šeimos vidinių problemų eskalavimo praktiškai viso filmo metu, netgi tuomet, kai jau artėja pavojus būti užlenktam. Sunku pasakyti, kam tą pagrindinį filmo minusą suteikti. Būčiau labiau linkęs režisieriui, nes del Toro tai šiek tiek kitaip spręsdavo savo filmuose.

Požemio gyventojai, su kuriais tenka mergaitei susidurti padaryti labai kokybiškai, gal ir skaitmeniniai, tačiau to nepasakysi . Iš pirmo žvilgsnio atrodo tokie kaip žaislinės žiurkės ir pakankamai mieli padarai, tačiau kai supyksta derėtų jų išvaizdai peraugti į grėsmingą, tačiau dėl jų juokingos kūno formos taip neatsitinka. Gal kraupiausiai jie atrodo, kuomet būriais pradeda šmirinėti. Aktorių kolektyvas su Guy Pearce ir Katie Holmes priešakyje padėties negelbėja, suvaidindami statistinę amerikietišką šeimą (nors jie tik sugyventiniai). Žodžiu jų įnašas į filmą sakyčiau menkesnis už požemių gyventojų. Aktoriniai sugebėjiai gal ir atsiskleidžia, bet bendrame fone to nesimato ir šiaip Holmes visai negaila buvo…

Pagrindinė herojė mergaitė, taipogi parinkta ne visai tinkama, nes viso filmo metu išlaikė vienodą veido išraišką, kas pamažu varo į depresija, na bet vaikams tai atleidžiama. Po horror pasakaitės peržiūros didesnio nusivylimo nepatyriau, visai retkarčiais pravartu dirstelėti į brangius holivudinius filmus, kad eilinį kartą įsitikinti, jog ten niekas nepasikeitę. Be to filmas su giliu moralu, kad reikia klausyti vyresnių ir nekišti nosies, kur nereikia, tuomet bus mažiau problemų…

Praėjus dylikai metų, Full Moon galva Charles Band prisiminė, kad jo kompanijoje 1999 metais buvo susuktas keistas filmas „Killer Eye”, kurį tuomet režisavo vienas etatinių jo režisierių – David DeCoteau, per savo karjerą sukūręs galybę B-movies. Reikia pripažinti, kad tai ganėtinai idiotiškas filmas, lenkiantis prie ’50-ųjų scifi produkcijos apie neįtikėčiausius mokslininkų atradimus, su kvailos povyzos aktoriais, truputėliu erotikos, bet visą reikalą gelbėjančia „akimi”.

Full Moon kompanija propaguoja kiekvienam savo tvariniui sukurti n-skaičių tęsinių, tad prarasti tokio pamiršto kąsnio tikrai nevalia. Tik šiuo atveju bėda tame, kad norėta prasisukti kuo pigiau. Gal Charles Band nebuvo labai patenkintas tuo filmu, tad nusprendė režisuoti pats, išlaikydamas panašią trukmę kaip ir pirmosios dalies, apie valandą. Vyksta Helovyno vakarėlis, kurį švenčia ketvertas tipiškų amerikiečių mergiočių. Namas papuoštas galybe, matyt paimtų iš Full Moon sandėlių, kaukių, maketų, lėlių, tarp kurių daugelis atpažįstamų iš kitų kompanijos filmų. Rezgasi idiotiški pokalbiai, šokiai, pasirodo pirmieji papai. Paskui merginos nusprendžia pažiūrėti filmą, kuris pateikiamas kaip kažkoks special edition – dėžė su dvd ir pačią „Killer Eye” lėle, nuo kurios ir prasideda visos tolimesnės bėdos. Akis atlieka tą patį darbą, ką darė ir pirmoje dalyje, su ta pačia seksualine aistra, tik pačios išvaizda labiau elektronizuota…

Kai pamačiau, kad fimą režisuoja Charles Band, tikėjausi šiek tiek geresnio rezultato, na bet galima sakyti tolygus 1999 m. DeCoteau kūriniui. Gal labiausiai filme nustebino kūrėjų racionalumas, kaip galima paprastai susukti filmą pasitelkiant praeities įdirbį, tik su penkiomis aktorėmis ir praktiškai panaudojant senas dekoracijas. Ir net neabejoju, kad kompanija jau bus tiksliai pasiskaičiavusi kiek jų ištikimųjų fanų nusipirks tą DVD, o gal net ir „Killer Eye” suvenyrą. Nejaučiantiems sentimentų pagrindinei šiandien b-movies kalvei Full Moon, filmo tikrai nerekomenduočiau, nes spjaudysitės ir keiksite kad iš jūsų gyvenimo „Killer Eye” pavogė svarbią valandą.

„Underground” – filmas neteikęs didelių vilčių prieš peržiūrą. Visų pirma, režisierius Rafael Eisenman, sukūręs krūvą TV filmų, o su horror’u praktiškai nedirbęs. Žinomos siužeto nuotrupos taipogi nieko gero nežada. Bet traileris kažkuom priminė „The Descent”, be to veiksmas požemiuose, tad nusprendžiau imtis šio reikalo. Pati filmo pradžia nukelia į karinės bazės požemius, kuriuose identiškos  nepavykusių eksperimentų aukos „The Descent” padarams, atakuoja ir naikina kareivius.

Po kažkiek metų bazė paliekama apleista, ten kažkas sumąsto angare įkurti klubą, kuriame renkasi kieti pasipuošę bachūrai, silikoninės kekšės bei skamba klaiki klubinė muzika. Kadangi liaudis kieta, tad neišvengiama ir razborkių, kurių metu viena grupelė bėgdama atsiduria tuose nesibaigiančiuose bazės požemiuose. Režisierius nepasivargino kurti gąsdinančią aplinką su ilgais išlaukimais kol kažkas atsitinka. Tie likę padarai iš karto metasi naikinti jaunos mėsos ir šokio ritmu prasivaiko likusią filmo dalį tuos įsibrovėlius. Daug klyksmų, nusivylimo, sumaitotų kūnų. Finišas visiškai nieko orginalaus ir netikėto, apart vienos policininkės, bandančios išlipti iš šulinio…

Taip ir nesupratau, ar režisierius parodijavo panašaus tipo filmus, nes man tai labai panėšėjo į „The Descent” parodiją, dar ypač jei į požemius būtų patekęs klykiančių lakuotų klubinių damų kolektyvas. Nusivylimo didelio apturėti neteko, buvo tokių ir goravų neblogai išpildytų epizodų, patys kariniai požemiai taipogi pafilmuoti visai pakenčiamai, sukuriantys nors ir ne kraupią, paslaptingą atmosferą, tačiau mielą akiai. Kažką daugiau gero pasakyti apie filmą sunku, nebent tai, kad jis nepatenka į tradicinius zombie filmų rėmus.

Naujas populiaraus Eli Rotho 2005-ųjų filmo „Hostel” tęsinys, trečiasis segmentas, šįkart iš atšiauriosios Europos veiksmą perkeliantis į spalvingąjį Amerikos ir viso pasaulio lošėjų rojų – Las Vegasą. Visas šitas kankinimo-siaubo požanris, dažnai pavadinamas „kankinimų-pornografija”, tikrai turėtų būt dėkingas Hosteliui už vieną kitą nuopelną ir gal kam ir keista, bet aš vienas tų, kuriam patinka „Hostel” filmai. Pirmąkart mane pribloškė pati idėja, tiek ciniška, nukankinti žmogų už pinigus. Kapitalistinis pasaulis tuščias, turtingieji tiek visko išragavę, kad jokie malonumai nebe atgaivina gyvenimo džiaugsmo. O štai čia – tikras reikalas, viduramžių stiliumi, nukankinti bejėgę, niekuo dėtą auką, va kur tikrai aštrūs pojūčiai. Pirmasis filmas turėjo daug šitos šlykščios šovinistiškos, tamsios nuotaikos, kuri gniuždė, šokiravo ir pykino. Antrasis plėtojo istoriją ir stengėsi siužetiškai prikibti prie pirmtako.

Dabar turime jau trečią filmą, kuris turtingų sadistų idėją vis dar neša, bet nuotaiką turi jau kiek kitokią, nors vis dar labai sarkastišką. Be to, reikia pripažinti, kad visos tos kankinimų istorijos ir idėjos tikrai nėra kažkas naujo. Taigi trečioji dalis čia atsiduria tokiame vidutiniškame, bet dar žiūrimame lygmenyje. Filmas nėra tiek tamsus ar šlykštus, kiek daugiau įdomus ir tiesiog įtemptas trileris. Aišku gausim ten klykiančių aukų ir visokių nesveikatingų užmanymų, bet nebėra taip kokčiai nemalonu, kaip žiūrint pirmąją dalį. Čia daugiau sąžinės, daugiau galimybės kerštui, daugiau jėgų išlyginimo ir pusiausvyros, dėl to tai visų pirma nuotykis, įtampa, veiksmas ir tik po to siaubas ir neviltis.

„Hostel 3” yra smagesnis ir jei taip galima pasakyt, – švelnesnis. Žiūrisi jis žiauriai gerai, kabina, įtraukia, sugniaužia, išradingai apgauna daugybę kartų. Tačiau galop išsirutulioja gana kvailokai ir nerealistiškai, vardan to, kad publika galėtų labiau mėgautis plūstančiu krauju ir chaosu, dėl ko siaubinė vertė krinta, tačiau pramoginė, komedijinė galbūt kyla. Tai geras tęsinys, kurį gera žiūrėti, tačiau jis greičiau ir pasimirš. Vėl gi – man patiko, nors toli gražu tai nėra kažkoks deimantas, bet turi daug gerų bruožų. Įdomu, smagu, įtempta, plius yra kraujo ir gerų papų. Aprūvd.

7/10