Besibaigiant 2011-iesiems, sakau ‘šiemetinis’, kol dar galiu. Taigi dar vienas saldus šiemetinis vaisius, anglų Kill List. Apsirgau, snarglys varva, gal dabar nors keletu filmų daugiau galėsiu pažiūrėt, nes per darbus sunku ir to laiko rast. O Kill List tikrai vertas dėmesio, ypač tų, kuriems labiau patinka rimtesni, tamsesni, lėtai besivystantys horrorai.

Istorija pasakoja apie du draugus, kurie dirba samdomais žudikais. Vieno jų žmona spaudžia, kad reikia pinigų, todėl jis priverstas imtis purvino darbo, nors ir nelabai noriai. Net mažametis sūnus mano, kad tėvas aptingo, nors tiesa ir nežino, kuo šis verčiasi. Draugo aplinkoje atsiranda paslaptinga meilužė, kuri palydi juos imtis darbų, braižydama paslaptingą simbolį blogojoje veidrodžio pusėje.

Didžiąją dalį filmo mes daugiau analizuojame žudiko mintis, elgseną, situaciją, daugiau dramos gal nei siaubo. Jis irgi paprastas žmogus, turi šeimą, kurią myli ir t.t. Šį kartą taikiniai pasitaiko nelabai geri žmonės, smarkūs iškrypėliai ir panašiai, todėl beatlikdamas darbą pagrindinis veikėjas kiek įsismarkauja. Reikaliukai pamažėle tamsėja, nors rodos sveiką protą dar galima užčiuopti. Visgi kuo toliau, tuo mažiau ir galop siaubas ištrūksta nekontroliuojamai, pasidaro keista, keista, keista.

Tamsus ir rimtas pasakojimas iš užtemdyto Jorkšyro. Lyg ir nuo pat pradžių žinai, kad kažkas bus ne taip, tačiau kai vyksmas pagaliau išsprogsta juoduliais, vistiek lieki kažkiek apžavėtas. Iki tobulybės kažko trūksta, antrąkart gal ne taip patiktų, bet kaip vienam tamsiam seansui tai geras grūzas. Įtraukiantis, sukrečiantis, užburiantis ir sujaukiantis mintis. Skoninga mistika ir subtilus siaubas ir prie mano varvančios nosies tinka, malačiai tie angliokai.

8/10

Nuo 1979 m., kuomet susukta pirma „Amityville Horror” dalis, jau sukurti septyni tęsiniai ir remeikas, tačiau pakartoti orginalo sėkmę manau nepavyko nė vienam. Ne išimtis ir naujas bandymas, pavadinimu „The Amityville Haunting”, kurį režisavo aktorius-kaskadininkas Geoff Medd. Beje, tai pirmas jo kurtas filmas. Dar verta paminėti, kad filmas išleidžiamas po garsios Asylum kompanijos vėliava. Tai apie filmo kokybę pasako nemažai. Visi tie Amityville tęsiniai, tarp kurių, kaip įprasta, pasitaikė ir nelabai vykusių, tačiau galutiniam variante prisimenamas 1979m. orginalas ir vientisa krūva tų bandymų atkartoti tą nejaukią namo atmosferą, lieka daugmaž panašūs. Viena kas išliko, tai nuo lempos pereinama prie veidrodžio, paskui kažkoks lėlių namelis. „Amityville Haunting” bando istoriją atgaivinti, šiandien tampančiu vis populiaresniu būdu – fiksuojant a la realius įvykius buitine bei stebėjimo kamera. Gal nebent tuo ir liks įsimintina šioji dalis, nes visa kita, ką ten apskritai išvysime, su Amityvillio namu nesiečiau niekaip. Paimtas paprasčiausias namas, kuriame vaidenasi, ir viskas – nė nepasistengiant pafilmuoti pačio namo fasado, kuris jau tikrai privalėtų dažnai pasirodyti, jeigu drįstama paimti kultinį pavadinimą… Na, bet čia gal mano bereikalingi priekaištai meno žmonėms.

Pačio filmo užmanymas be galo paprastas – šeima įsikelia į namą, paauglys nusitvėręs kamerą viską filmuoja. Jau besikraustant matyti, kad kažkas čia ne taip, vėliau pradeda veikti signalizacijos ir kaip priklauso, blogis pradeda lįsti iš pakampių, tik šį kartą vaiduoklių pavidalu. Iki pusės filmo labai skeptiškai stebėjęs tą reginį, likusią jo dalį kūrėjams kažkaip pavyko pasukti tinkama linkme, tiksliau jiems pavyko įrodyti, kad žiūriu ne dar vieną Amityvillio tęsinį. Tuomet jau filmas supanašėjo su „Grave Encounters” ir visai įtraukiančiai susižiūrėjo tie hipnotizuojantys stebėjimo kamerų vaizdai, laukiant kol kažkas sujudės ar tai stengiantis nepražiopsoti kokią detalę. Filmo pabaiga taipogi vykusiai padaryta ir kažkokių didesnių priekaištų neturiu. Tad jei nesieti su Amityvilliu, o žiūrėti kaip dar vieną bandymą pseudodokumentikos maniera sukurti filmą, tuomet labai didelio nusivylimo neturėtumėte patirti, bent jau antroje filmo pusėje.

Filmą surežisavo nieko nesakanti pavardė Matthew Parkhill. Įvardyjama kaip bendras anglų ir Puerto Rico filmas. Bendrumas ko gero tame, kad filmuota buvo būtent Puerto Rice, paimti vietiniai statistai bei viena praeities action filmų žvaigždžių, keisto veido aktorius Luis Guzman, kuris pasirodo yra vietinis. Gaila, kad jis trumpai ten pasiblaškė ekrane, nes galėjo filmui ir daugiau suteikti teigiamų akcentų, ko po teisybei trūko. Pagrindinio vaidmens atlikėja Rachelle Lefevre man kažkodėl viso filmo metu priminė Shakira, matyt dėl masyvios plaukų kupetos ant galvos. Nei savo išvaizda, nei vaidyba, nei jos kuriamas personažas didesnio įspūdžio nepaliko. Likę aktoriai taipogi nieko išskirtinesnio filme neįnešė, tad beliko apsiriboti ir susitelkti ties pačia istorija ir retkarčiais visą tą nykoką vyksmą pagyvinančiu Puerto Rico peizažais ar bent jau bandymais perteikti vietinį koloritą. Galbūt ta egzotinė filmo dalis labiau domino nei pats siužetas…

O siužetas sakyčiau tiek vizualine puse, tiek pačia istorija labai priminė, o gal net tiksliau bandė atkartoti dabartinius masiškai kepamus Azijos horror apie vaiduoklius, dėl praeities įvykių nukentėjusius ir kerštaujančius žmones iki šių dienų. Paieškojus tarp „The Caller” ir kokio Korėjos ar Tailando produkcijos filmų manau siužete galima būtų rasti daug identiškų paralelių. Ko gero jau daugelis yra persisotinę tų azijos ghost storie (bent jau aš tai tikrai), tad ir „The Caller” kažkokių teigiamų emocijų atnešti paprasčiausiai negali… Pati istorija maždaug tokia: į Puerto Ricą atvyksta mergina, išsinuomoja butą, o ten ją pradeda atakuoti telefono skambučiai į stacionarų telefoną (kaip vėliau paaiškėja – iš praeities). Na ir prasideda knaisiojimaisi po istoriją, kur galiausiai viskas apsisuka, susisuka, ypač kam patinka peržiūros metu spėlioti pabaigas, nuobodžiauti neturėtų. Dar lyginant su panašiais azijiečių filmais, ten staigiai gąsdinančios vietos žymiai įtikinamiau ir efektingiau padarytos nei šioje anglų juostoje. Visumoje vertinčiau kaip pilnai nedadirbtą filmą savo žanre, nors siužeto užmanymas pakankamai neblogas, tik klausimas ar nenusriegtas?

Galima sakyti sulaukėme tikrai galingos horror parodijų komedijos, nukreiptos į drive-in laikus ir to meto produkciją. Filmo gamybos ėmėsi ArieScope Pictures, savo sąraše turinti „Hatchet”, „Grace”, „Frozen”, kuriuos drąsiai galima įvardinti kaip neminimalaus biudžeto, kokybiškus filmus. Tas jaučiasi ir „Chillerama”, kur iš pirmo žvilgsnio atrodytų bus trashovas pigus filmiūkštis, bet užtenka keleto epizodų, kad įvertintum kūrėjų pastangas ir, manyčiau, visi efektai kainavo ne tiek jau mažai.

Darbo šitam puikiam užmanymui ėmėsi net ketvertas režisierių, kiekevienas su savo atskira dalimi, nors po teisybei buvo trys parodijų dalys – filmai drive-in teatre bei ketvirtoji apie patį drive-in, į kurią ir buvo įkomponuotos tos trys dalys. Filmo pradžia nuteikė, kaip daug žadanti, kai nespalvotų dekoracijų fone atkasamas kapas ir pasipila šviesiai mėlynos spalvos kraujas. Pakankamai orginalus spalvinis sprendimas, kuris viso filmo metu ir buvo vienas tokių firminių filmo akcentų, tarsi pabrėždamas panašios produkcijos žavesį. To įvadinio segmento, aplink kurį ir sukosi visas filmo siužetas, režisavimo ėmėsi Joe Lynch, žinomas iš „Wrong Turn 2”, kuris užvadintas „Zom-B-Movie”. Drive-in teatre automobiliuose besidulkinančia ir bežiūrinčias B-movies poras bei personalą pasiekia zombie užkratas (tas pats šviesiai mėlynas) ir negana to, zombiai dar apimti aistros stengiasi ne tik paskanauti smegenų, bet ir išdulkinti savo aukas ar bent jų dalis. Vyksta linksma kruvina orgija…

Pirmąjį segmentą, kuris buvo įtrauktas į tą „Zom-B-Movie” drive-in repertuarą, režisavo garsus vardas Adam Rifkin („Detroit Rock City”, „Psycho Cop Returns”) su prikolnu pavadinimu „Wadzilla”. Kokio filmo tai parodija yra savaime aišku, tik čia pats filmo siužetas gerai trenktas ir originalus, kur monstras yra vis didėjantis dantuotas spermatozoidas. Miesto naikinimo scenos pateiktos be galo išradingai ir pasiektas ne ką blogesnis efektas nei kad japonų guminių monstrų filmuose.

Antrasis repertuaro filmas priklauso Tim Sullivan („2001 Maniacs” (2005), „Driftwood”) pavadinimu „I was a Teenage Werebear”, kuriuo, manyčiau, parodijuojamas „I Was a Teenage Werewolf” (1957) bei kiti to meto teensploitation tipo filmai, kur vyrauja kieti bachūrai su odinėmis striukėmis, automobiliai ir santykių aiškinimasis. Režisierius vis tą 60’s atmosferą be galo linksmai sugėjina, kad vietoj homofobinių nuotaikų į visa tai žiūri su šypsena. Vien ko verti aktorių padainavimai, pagrindinio herojaus bandymai išsiaiškinti kiek jis homikas, ar tai žiaurūs vilkolakiai-gėjai.

Prie trečiosios dalies nagus prikišo Adam Green („Hatchet”, „Frozen”) mus nukeldamas į nespalvotų filmų apie Frankenšteiną laikus, pavadindamas jį „The Diary of Anne Frankenstein”. Tik čia į tuos laikus atkeliauja nazisploitation žanras ir pats Hitleris, kuriam sukuriamas Frankenšteinas, kad galėtų pagelbėti sudėti puzzle su šunyčiais, sugalvoti Lenkijos užpuolimo planą, bet tik iškyla problemos su jo pavertimu žudymo mašina. Frankenšteinas gi suktas peisuotas žydas ir naziams nelabai gerai su juo baigiasi reikalai… Manau vienos geriausių šių metų horror komedijų pabaiga labai šūdina, bet tai atleistina. Jeigu bandyti filmą tarp kažko įsprausti, tai rinkčiausi tarp Tromos ir „Feast” trilogijos.

Nei apie režisierių Mel House, nei apie jo keletą ankstesnių filmų girdėti nieko neteko. Bet tarp aktorių figūravo tokie vardai kaip Debbie Rochon ir Reggie Bannister (vienas iš pagrindinių Phantasm’ų aktorių), jau praktiškai dėl kurių susigundai imtis peržiūros tų naujoviškų, nedidelių biudžetų horror, iš kurių apie 70% verčia nusivilti, netgi po gero trailerio ar posterių. Didžiai nuostabai „Psychic Experiment” pateko tarp tų 30% ir filmas netgi po 15 minučių peržiūros maksimaliai įtraukė.

Pradžioje lyg atrodytų, kad bus sprendžiamos nedidelio miestelio praeities paslaptys, iš kalėjimo paleidžiamas vaikų prievartautojas (Reggie Bannister), pradedi tikėtis vos ne detektyvinės istorijos, bet staiga prasideda visokie nesuprantami reiškiniai – tai liepsnojantis žmogus, kūnas išsitėškęs ant grindų, prasideda žudymai, sienose atsiveria juodos dėmės. Visa tai veda prie visiško chaoso ir nedaug betrūksta, kad filmas pataptų apokaliptinis. Pats finišas gal ir nėra stipriai užtwistintas, tačiau pati viso siužeto tėkmė paliko gan kreivą, siurealistinę nuotaiką ir pats siužetas pasirodė pakankamai orginalus, galėjo sukurti tikrai gerą, įsimintiną reginį. Naudojami spec. efektai pradžioje lyg rėžė akį, bet palaipsniui įsivažiavus, tai visai nekliudė, netgi suteikė papildomo, kvailai lengvo žavesio. Režisierius matomai pagrinde koncentravosi ant siužeto ir aktorių vaidybos, kurių sukurti personažai pakankamai įtikinamai sugebėjo įkūnyti filmo nuotaiką ir visiškai nesuteikė diskomforto savo profesionalumo trūkumu (kaip dažnai nutinka su riboto biudžeto filmais).

Debbie Rochon, kad ir matosi ant jos artėjanti senatvė, tačiau vistik išlieka pakankamai žavi ir tikra horror superstar. Taipogi įdomu buvo stebėti jau susenusio Reggie Bannister vaidybą, kurį bežiūrint vistiek nejučia pradedi sieti su Phantasm’o vaidmeniu, nors čia jis ir nėra toks teigiamas herojus, kaip tenai. Filmas manau patiks tiek prijaučiantiems fantastikai, tiek horror. Žodžiu kokybiškas mažabiudžetis mindfuck.